Lietuvos gydytojo žurnalas 2010/6

Naujos metaanalizės duomenimis, angiotenzino receptorių blokatoriai (ARB) susiję su vidutiniškai padidėjusia vėžio išsivystymo rizika [1]. Tiksliau sakant, nustatyta, jog vartojant šios klasės vaistus reikšmingai (25 proc.) padidėja plaučių vėžio rizika, tuo tarpu tokios sąsajos su krūties ar prostatos vėžiu nenustatyta.

Gyvybei grėsminga venų tromboembolija gali komplikuotis daugelis ligų, patologinių būklių, ypač lėtinių. Didelė rizika patirti tromboemboliją yra pacientams po ortopedinių, pilvo, dubens operacijų, ilgai imobilizuotiems ar priverstinai nejudriems asmenims (po traumų, insulto ir kt.), navikinėmis, kraujo ligomis sergantiems ligoniams, vyresnio amžiaus žmonės ir kitiems.

Siekiant tiksliai nustatyti prieširdžių virpėjimu sergančių pacientų insulto riziką, būtina nuosekliai įvertinti rizikos veiksnius – ši rizika gali būti išreikšta CHA2DS2-VASc balu. Pagal CHA2DS2-VASc balą galima atrinkti iš tiesų mažos rizikos pacientus, kuriems netaikytinas joks antitrombozinis gydymas, tuo tarpu visi kiti vieną ar daugiau rizikos veiksnių turintys pacientai, kuriems yra prieširdžių virpėjimas, turėtų būti gydomi geriamaisiais antikoaguliantais, ypač dabar, kai tapo prieinami nauji antikoaguliantai, neturintys varfarinui būdingų trūkumų.

Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje gerai cukrinis diabetas (CD) kontroliuojamas tik 21 proc. vyrų ir 19 proc. moterų, patenkinamai – 24 proc. vyrų ir 17 proc. moterų. Beveik 55 proc. vyrų ir 64 proc. moterų CD kontroliuojamas blogai. Panašūs ir 2007 m. Europos kardiologų draugijos pristatyti EUROASPIRE III tyrimo duomenys, gauti įvertinus 21 Europos Sąjungos šalies CD ligonių, priskiriamų didelės ir labai didelės ŠKL rizikos grupei, glikemijos kontrolę.

Šiandienines cukrinio diabeto gydymo aktualijas lemia atsirandantys vis nauji vaistai. Pagrįstai kyla klausimas, ar gilias gydymo tradicijas turintys, dešimtmečiais vartojami vaistai turėtų pasitraukti ar vis dar gali užimti deramą vietą gydant cukrinį diabetą? Toks klausimas buvo keliamas ir į jį atsakymų ieškoma neseniai Kaune vykusioje XVI respublikinėje endokrinologų konferencijoje.

Prakaitavimas yra natūrali, fiziologinė organizmo funkcija, kurios paskirtis – palaikyti pastovią organizmo temperatūrą ramybės ir fizinio ar emocinio krūvio sąlygomis. Adekvačiu prakaitavimu organizmas fiziologiškai reaguoja į aukštą aplinkos temperatūrą, emocinį stresą arba aktyvią raumenų veiklą. Išskirdamas vandenį per odą kūnas atvėsta. Taip palaikomas termoreguliacijos procesas.

Išsėtinė sklerozė (IS) – jaunų ir darbingų žmonių liga. Lietuvoje šiuo metu užregistruota daugiau nei 4,5 tūkst. sergančiųjų išsėtine skleroze. Manoma, kad išsėtinės sklerozės paplitimas Lietuvoje yra 55 ligos atvejai 100 tūkst. gyventojų. Vis dėlto šie skaičiai gali būti tik ledkalnio viršūnė, nes visuomenėje ši liga yra mažai žinoma, dėl to žmonės nepastebi pirmųjų simptomų ir į medikus kreipiasi pavėluotai.

Tiazidiniai diuretikai arterinės hipertenzijos gydymui pradėti vartoti XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir iki šiol dėl savo veiksmingumo tebėra viena iš svarbiausių vaistų nuo hipertenzijos grupių.

„Sanofi-aventis“ kompanijos vardu mums džiugu Jus informuoti, kad po ilgų kūrimo ir klinikinių tyrinėjimų metų Multaq® (dronedaronas) praėjusių metų lapkričio mėn. 30 d. buvo patvirtintas Europos vaistų agentūros (EVA).

Širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) – svarbiausia ir dažniausia gyventojų sergamumo, neįgalumo ir mirties priežastis daugumoje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje, o vyraujanti yra išeminė širdies liga. Neabejotinai vienas efektyviausių būdų sumažinti pavojingų išeminių komplikacijų dažnumą – veiksminga vainikinių kraujagyslių aterominių pažeidimų profilaktika ir gydymas bei kontrolė.

Kulkšnių pabrinkimas – vienas dažniausių šalutinių reiškinių, kurį sukelia kalcio kanalų blokatoriai (KKB), ypač dihidropiridininiai. Įvairių tyrėjų duomenimis, kulkšnių edema susidaro 1–15 proc. dihidropiridininius KKB vartojančių pacientų. Dėl šio nepageidaujamo poveikio neretai tenka sumažinti paskirtų vaistų dozę ar net visiškai nutraukti jų vartojimą, o tai gali atsiliepti gydymo kokybei ir efektyvumui.

Širdies nepakankamumo patofiziologiniai mechanizmai yra sudėtiniai, biocheminių žymenų, atspindinčių įvairias patofiziologines grandis, nuolat daugėja.

Sunki osteoporozė – dauginiais lūžiais pasireiškianti liga, kai ligonis patiria kelių skeleto dalių kaulų lūžius, pavyzdžiui, stuburo slankstelių ir šlaunikaulio. Dalis ligonių netgi po 6 mėn. gydymo kaulų rezorbciją slopinančiais vaistais patiria naujų lūžių, o kitiems ir po metų gydymosi toliau mažėja kaulų mineralų tankis.

Osteoporozė – dažniausia žmonių kaulų liga. Jai būdinga maža kaulų masė, kaulų mikroarchitektūros pokyčiai, sumažėjęs kaulų stiprumas bei padidėjusi lūžių rizika. Pagrindinis osteoporozės gydymo tikslas – sumažinti lūžių riziką. Tai pasiekti galima lėtinant ar sustabdant kaulų masės mažėjimą, didinant kaulų masę, gerinant kaulų architektūrą, palaikant ar didinant kaulų stiprumą ir silpninant rizikos veiksnių įtaką.

Vieną iš pagrindinių kaulo stiprumo elementų – jo kiekybę – galima nustatyti matuojant kaulo mineralų tankį (KMT). Ilgą laiką šis rodiklis buvo vienintelis klinikinėje praktikoje naudojamas objektyvus rodmuo, leidžiantis prognozuoti lūžių tikimybę, įvertinti kaulo stiprumą. Tačiau aišku, kad ne tik kiekybė lemia kaulo stiprumą. Būna situacijų, kai kaulas lūžta esant netgi normaliam KMT. Suprantama, kad pakitusi kaulo kokybė.

Prasta slankstelių lūžių diagnostika ir gydymas pripažinti pasauline problema, todėl šiais metais Tarptautinis osteoporozės fondas skiria ypatingą dėmesį slankstelių lūžiams. Nustatyta, kad bent pusė slankstelių lūžių neatpažįstami ar negydomi. Nors slankstelių lūžių įvyksta daug ir sukelia skausmą bei negalią, jie labai dažnai ignoruojami ir klaidingai palaikomi nugaros apatinės dalies skausmu. Anksti nustatyta slankstelių lūžių diagnozė ir laiku pradėtas gydymas labai svarbūs veiksniai, kad būtų išvengta lūžių kaskados.