Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), remiantis Europos ligų prevencijos ir kontrolės (ELPKC) centro duomenimis, informuoja, kad Prancūzijoje (Var departamente, Hyères mieste) užregistruotas vietinis Zikos virusinės infekcijos atvejis. Siekiant išsiaiškinti užsikrėtimo aplinkybes šiuo metu šalyje vykdomi detalesni tyrimai.

Aceklofenako vieta gydant osteoartritą

2019-09-05

Aceklofenakas – geriamasis nesteroidinis vaistas nuo uždegimo, vartojamas gydyti skausmingas lėtines uždegimines sąnarių ligas. Šio vaisto efektyvumas buvo prilygintas diklofenako, naprokseno, piroksikamo efektyvumui gydant osteoartritą; diklofenako, ketorolako, tenoksikamo, indometacino efektyvumui gydant reumatoidinį artritą ir tenoksikamo, naprokseno bei indometacino efektyvumui gydant ankilozuojantį spondilitą. Aceklofenakas yra ypač gerai toleruojamas, daugeliu atvejų geriau nei kiti tos pačios grupės vaistai, labiausiai dėl rečiau pasireiškiančių virškinamojo trakto šalutinių reiškinių.

 

Trumpai apie osteoartritą

Manoma, kad Europoje daugiau nei 100 milijonų žmonių (14 % populiacijos) kenčia nuo osteoartrito (OA) ir kitų reumatinių ligų. Nustatyta, kad daugiau kaip 50 % europiečių, vyresnių nei 65 metų amžiaus, turi radiologinius ir daugiau kaip 12 % klinikinius OA požymius. OA labiausiai paplitęs tarp vyresnio amžiaus žmonių – 85 % sergančiųjų yra tarp 65 ir 90 metų amžiaus ir didžioji dalis jų mano, kad pasireiškiantys klinikiniai simptomai yra normalaus senėjimo proceso dalis. Deja, dėl OA atsiradęs mobilumo sumažėjimas gali sukelti socialinę atskirtį bei įvairius antrinius susirgimus. Vakarų šalių populiacijos senėjimas ir progresuojantis nutukimas leidžia manyti, kad OA atvejų ateityje daugės.

Osteoartritas (OA) tai progresuojanti degeneracinė liga, labiausiai pažeidžianti kelio ir klubo sąnarius, tačiau kiti sąnariai taip pat gali būti pažeidžiami. Progresuojant ligai, sinovijos ląstelės ir pokremzliniai osteoblastai gamina citokinus (IL-1b ir TNF), stimuliuojančius chondrocitus, kurie atpalaiduoja kremzlę ardančius fermentus, sukelia vietinį uždegimą ir degeneracinius kremzlės pakitimus. Sąnaryje esantis kremzlinis audinys plonėja, formuojasi pokremzlinė sklerozė, šie pakitimai lemia subartikulinio kaulo remodeliaciją bei osteofitų ir cistų formavimąsi. Kaulų čiulpų edema dažniausiai stebima tose vietose, kurioms tenka didžiausias mechaninis krūvis. Sergant OA nustatomas ir įvairaus laipsnio sinovijos uždegimas ir/ar hipertrofija. Sinovijitas sukelia sąnario pažeidimą, stipresnį skausmą ir ligos progresavimą. Vėlesnėse ligos stadijose taip pat pažeidžiami ir minkštieji sąnario komponentai – raiščiai, sąnarinė kapsulė, meniskai, pakitimams progresuojant gali būti pažeidžiami ir greta esantys raumenys bei nervai.

Dažniausi klinikiniai OA simptomai yra trumpalaikis rytinis sąnarių sąstingis, skausmingi judesiai, skausmas ir sąstingis ramybės metu, pažeistų sąnarių paraudimas, patinimas, o ligai pažengus – kaulų deformacijos, periartikulinių raumenų silpnumas, raiščių ir meniskų plyšimai. Rentgenologiškai matomi tik jau pažengusio OA požymiai – netolygus sąnarinio tarpo susiaurėjimas, pokremzlinė sklerozė bei cistų ir osteofitų formavimasis. Magnetinio rezonanso tyrimas leidžia patologinius pakitimus pastebėti anksčiau, įvertinti kremzlės matrikso pakitimus, sinovijito požymius, kaulų čiulpų edemą ir degeneracinius pakitimus minkštųjų audinių struktūrose.

 

Nesteroidinių vaistų nuo uždegimo veikimo mechanizmas

OA gydymas susideda iš medikamentinio ir nemedikamentinio. Dauguma klinikinių gairių rekomenduoja nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU) kaip pirmo pasirinkimo vaistus pradinės ir vidutinės stadijos OA gydyti. Didėjant sergančiųjų skaičiui dažnėja ir NVNU vartojimas. Nors šių vaistų efektyvumas yra gerai žinomas, dažnesnis vartojimas kelia susirūpinimą dėl jų saugumo, ypač dėl poveikio virškinamajam traktui (VT).

NVNU veikimas susijęs su pagrindinių uždegiminio proceso fermentų – ciklooksigenazių (COX) – inhibavimu. COX-1 ir COX-2 yra dvi fermento izoformos, turinčios gana skirtingas biologines savybes ir funkcijas. COX-1 – fermentas, atsakingas už prostaciklino formavimąsi ir apsauginę bei atstatomąją skrandžio gleivinės funkciją; COX-2 – fermentas, atsakingas už uždegiminių mediatorių gamybą esant uždegiminiam procesui. NVNU turi skirtingą specifiškumo laipsnį šioms dviem izoformoms. Žinoma, kad COX-1 slopinimas gali sukelti sunkias šalutines reakcijas, todėl paskutiniu metu buvo sutelktos visos pastangos sukurti kuo specifiškesnius COX-2 inhibitorius, siekiant išvengti VT toleravimo problemų.

Aceklofenakas (AC) tai fenilacto rūgšties derivatas, iš dalies selektyvus COX inhibitorius, labiau inhibuojantis COX-2 nei COX-1. Jis taip pat inhibuoja uždegiminių citokinų, tokių kaip interleukino-1, TNF ir prostaglandino E2, gamybą. Tai vienas iš plačiausiai naudojamų receptinių preparatų OA gydyti daugelyje Europos ir Azijos šalių.

In vitro studijos parodė, kad AC stabdo uždegiminių mediatorių, tokių kaip prostaglandinų (PG), E2, IL-1b, IL-6 ir TNF, aktyvumą. Taip pat nustatyta, kad šis NVNU stimuliuoja glikozaminoglikano sintezę kremzliniame audinyje ir veikia chondroprotekciškai, slopindamas metaloproteazės gamybą ir proteoglikano išskyrimą sinovijos ląstelėse.

AC yra greitai ir visiškai absorbuojamas virškinimo sistemoje, jo absorbcijos laipsnis nepriklauso nuo skrandžio turinio, todėl jį galima vartoti su maistu. Didžiausia koncentracija plazmoje (Cmax) yra pasiekiama per reliatyviai trumpą laiką – 1,5–2 valandas, vaisto pasiskirstymo tūris – 25 l. Veikimo pusperiodis ir pasiskirstymo tūris nepriklauso nuo paciento amžiaus, todėl vyresniems pacientams vaisto dozės mažinti dažniausiai nereikia. AC daugiausia metabolizuojamas į 4-hidroksiaceklofenaką, taip pat ir į kelis smulkesnius metabolitus, tokius kaip diklofenaką, 5-hidroksiaceklofenaką 5-hidroksidiklofenaką ir 4-hidroksidklofenaką. Pacientams, sergantiems lengvu ar vidutinio sunkumo inkstų funkcijos nepakankamumu, kliniškai reikšmingų farmakokinetikos skirtumų, pavartojus vienkartinę vaisto dozę, nenustatyta.

Galimas AC eliminacijos sulėtėjimas pacientams, sergantiems kepenų funkcijos sutrikimu, todėl šiems pacientams yra rekomenduojamas vaisto dozės perskaičiavimas.

 

Aceklofenako vieta gydant osteoartritą

Įvairių klinikinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad AC yra toks pat efektyvus kaip ir kiti NVNU (diklofenakas, piroksikamas, naproksenas) mažinant pacientų, sergnačių OA, skausmą ir gerinant jų funkcinį pajėgumą (žr. 1 lentelė) [1–6].

Dviejose didelėse dvigubai aklose studijose buvo lyginamas AC ir diklofenako efektyvumas gydant gonartritu sergančius pacientus. Pirmojoje (n=397) jau po 12 savaičių buvo pastebėtas reikšmingas skausmo sumažėjimas abiejose pacientų grupėse (p=0,0001): 75 % atvejų vartojusių AC ir 70 % – diklofenaką. Sumažėjo ir kiti klinikiniai simptomai, tokie kaip sąnarių patinimas, paraudimas, skausmas judant. Tačiau pacientams, turėjusiems ribotą kelio sąnario fleksiją ir vartojusiems AC, buvo pastebėtas reikšmingai greitesnis funkcijos atsistatymas [1]. Kitoje studijoje (n=335) abu preparatai parodė panašų efektyvumą, vertinant Lequesne osteoartrito indeksą (LOSI) ir vizualinę analoginę skausmo (VAS) skalę (p

AC efektyvumas gydant OA buvo lyginamas ir su piroksikamo efektyvumu. Vienoje didelėje 2 mėnesių trukmės dvigubai akloje studijoje (n=240) buvo pastebėtas reikšmingas skausmo sumažėjimas ir kelio sąnario funkcijos pagerėjimas abiejose tiriamųjų grupėse (p

Dar vienoje 374 pacientų, sergančių gonartritu, studijoje, AC efektyvumas buvo palygintas su kitu NVNU – naproksenu. Abu vaistai sumažino sąnarių skausmą ramybėje ir judant 76–86 % atvejų (p

 

Parengė gyd. J. Kemėšienė

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“, 2019 Nr. 3

 

© 2006 Visos teisės saugomos.