Tafluprosto ir timololio derinio veiksmingumas, saugumas ir pranašumas

2017-08-21

Adomas Pajėda, Diana Slepkovaitė, prof. dr. Ingrida Janulevičienė

LSMU MA Akių ligų klinika

 

Glaukoma – progresuojanti optinė neuropatija, sukelta tinklainės ganglinių ląstelių ir jų aksonų, formuojančių regos nervą, degeneracijos ir žūties. Tai sukelia negrįžtamą regėjimo praradimą, galintį lemti visišką aklumą. Pirminė atviro kampo glaukoma (PAKG) – dažniausia glaukomos forma ir antroji aklumo priežastis pasaulyje. Nustatyta, kad 2010 metais pasaulyje buvo apie 60 mln. sergančiųjų glaukoma, ir manoma, kad 2020-aisiais metais šis skaičius padidės iki 80 mln. Dabar intraokulinis spaudimas (IOS) yra vienintelis ligos progresavimą lemiantis keičiamasis rizikos veiksnys. Pasiektas tikslinis IOS sumažina akipločio netekimo progresavimą. Glaukomos gydymo tikslas – išsaugoti regą. Siekiant šio tikslo, svarbu pakankamai sumažinti IOS ir kartu užtikrinti gerą bei ilgalaikį gydymo toleravimą.

 

Pirmasis pasirinkimas, gydant glaukomą pagal Europos glaukomos draugijos gaires, – medikamentinė vietinė monoterapija. Prostaglandinų analogai (PGA) dabar yra plačiausiai vartojami akių hipotenziniai preparatai dėl jų efektyvumo ir saugumo. Visgi Akių hipertenzijos gydymo tyrimo (angl. Ocular Hypertension Treatment Study (OHTS)) rezultatai parodė, jog beveik 40 proc. pacientų reikia dviejų ar daugiau medikamentų pasiekti tikslinį IOS [8].

Pastaraisiais metais fiksuotų dozių derinių (FDD) preparatai vis dažniau vartojami sergantiesiems glaukoma ar akių hipertenzija. FDD susideda iš dviejų skirtingų pagal veikimo mechanizmą medikamentų viename buteliuke. Šis metodas gali būti patogesnis pacientui dėl retesnio lašų lašinimo, taip galimai pagerinant gydymo režimo laikymąsi dėl paprastesnio vaisto vartojimo. Kelių atskirų vietinių medikamentų vartojimas siejamas su didesniu nepageidaujamų poveikių dažniu. Vaistų sudėtyje esantys konservantai gali sukelti nepageidaujamus akių požymius ir simptomus, dėl ko pradedama prastai laikytis gydymo režimo [9].

2014 m. Japonijoje po atliktų trijų III fazės klinikinių tyrimų rinkoje pasirodė 0,0015 proc. tafluprosto ir 0,05 proc. timololio maleato FDD. Klinikiniai tyrimai parodė, jog minėto FDD IOS mažinantis poveikis buvo ne prastesnis nei atskirų veikliųjų medžiagų preparatų, vartojamų kartu. 2014 m. Japonijoje pristatytas tafluprosto ir timololio FDD be konservanto netrukus pasirodė ir Europos rinkoje [11].

 

Fiksuotos dozės derinių pranašumas

FDD, kitaip nei atskirų vaistų vartojimas drauge, naudingas dėl paprastesnio vaistinio preparato vartojimo. Tai lemia geresnį gydymo režimo laikymąsi bei pastovų medikamento vartojimą. JAV atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 100 pacientų, tarp vartojusiųjų vienerius lašus 49 proc. laikėsi gydymo, tuo tarpu tarp vartojusiųjų dvejus ir daugiau lašų tik 32 proc. laikėsi gydymo režimo. Dar viena problema, kurios išvengiama, – buvusio įlašinto medikamento „išplovimas“. Dar 1970 metais atliktame tyrime nustatyta: jei antrieji akių lašai sulašinami po 30 sekundžių po pirmojo medikamento lašo, pastarojo lieka tik 55 proc., po 2 minučių – 67 proc. ir po 5 minučių – 100 proc. [9].

Pastaruoju metu nemažas dėmesys skirtas vaistų sudėtyje esantiems konservantams. Benzalkonijaus chloridas (BAC) – plačiai antiglaukominių lašų sudėtyje naudojamas konservantas. Klinikiniuose ir su gyvūnais atliktuose tyrimuose atskleista, jog BAC stimuliuoja citokinų išsiskyrimą, sunaikina taurines ląsteles ex vivo ir in vivo. Kanadoje atliktame Konservantų poveikio ir chirurginių baigčių tyrime (angl. Preservative Exposure and Surgical Outcomes (PESO) study) nustatyta, kad pacientams, sergantiems glaukoma ir gaunantiems didesnes BAC dozes iki operacijos, laikas iki trabekulektomijos neveiksmingumo buvo trumpesnis nei gavusiems mažesnes BAC dozes. Taip pat neveiksmingos trabekulektomijos buvo ženkliai dažnesnės gaunantiems ³6 medikamentų lašus per dieną nei gaunantiems 1–2 lašus per dieną. Manoma, kad BAC paveikia ir gilesnes akies struktūras – trabekulinį tinklą. Ex vivo ir in vivo tyrimuose šis konservantas sukėlė apoptozę, oksidacinį stresą, apsauginių mechanizmų praradimą, uždegimo ląstelių sužadinimą ir citokinų išsiskyrimą. Minėtas toksiškumas aptariamas OHTS ir Mėlynųjų kalnų akių (angl. Blue Mountain Eyes Study) tyrime, kuriuose stebėtas dažnesnis kataraktos dažnis, o kituose tyrimuose pastebėtas didesnis cistinio geltonosios dėmės paburkimo dažnis, sietinas su BAC turinčių vaistų vartojimu. Prancūzijoje atliktame tyrime su triušiais, kuriems buvo lašinami BAC turintys lašai, serijinės kriosekcijos tirtos histologiškai ir naudojant masių spektrometrijos vaizdus. Abiem metodais aptikta BAC akies paviršiaus struktūrose ir gilesniuose audiniuose: trabekuliniame tinkle ir regos nervo zonoje. Akyse, gavusiose 0,01 proc. BAC du kartus per dieną 5 mėnesius, stebėtas didesnis patekimas į gilesnius audinius nei akyse, kurios gavo 0,02 proc. BAC vieną lašą per dieną 1 mėnesį. Naudojant masių spektrometriją žmonių audiniams, pašalintiems operacijos metu, rasti ženklūs BAC kiekiai lęšiuko kapsulėje (5,0–6,6 nm), trabekuliniame tinkle (5,4–6,2 nm), rainelėje (16,1–56,0 nm) ir junginėje (6,3 nm), rodantys konservanto prasiskverbimą į gilesnius audinius [12].

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos oftalmologija“ 2017 Nr. 1

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.