Fizinis aktyvumas gerina inkstų ligomis sergančių pacientų būklę

2017-09-13

Fizinis neaktyvumas yra susijęs su padidėjusiu sergamumu, su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sumažėjimu ir padidėjusiomis išlaidomis sveikatos priežiūrai. Fizinio aktyvumo stoka didina įvairių neužkrečiamųjų ligų riziką ir yra ketvirtoji mirties priežastis pasaulyje. Taigi fizinis aktyvumas yra svarbus sveikų asmenų pirminei ligų profilaktikai, taip pat jis turi būti įtrauktas į pacientų antrinės ir tretinės pakopos gydymą. Maždaug trečdalis bendros populiacijos neįvykdo minimalaus savaitės fizinio aktyvumo lygio, kurį rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) – 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinių pratimų per savaitę, bent 75 minučių didelio intensyvumo aerobinių pratimų per savaitę arba ekvivalentinio vidutinio ir didelio intensyvumo aerobinių pratimų komplekso. 2007 m. Amerikos medicinos asociacija (angl. American Medical Association) ir Amerikos sporto medicinos kolegija (angl. American College of Sports Medicine) pradėjo visuotinę iniciatyvą „Mankšta yra medicina“ (angl. Exercise is Medicine), kurios tikslas – įtraukti fizinį aktyvumą į standartinį ligų prevencijos ir gydymo algoritmą.

 

Ryšys tarp fizinio aktyvumo ir blogos prognozės yra ištirtas sergantiems lėtine inkstų liga (LIL) pacientams, gydomiems hemodialize, ir tiems, kuriems atlikta inkstų transplantacija. Sergantieji inkstų ligomis žmonės dažnai riboja fizinę veiklą, o tai sąlygoja susilpnėjusią nervų ir raumenų funkciją bei sumažėjusią fizinio krūvio toleranciją. Pati inkstų liga taip pat sunkina fizinę būklę. Susidaro ydingas ratas, kai dėl fizinio krūvio ribojimo mažėja raumenų masė ir stiprumas, širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo organų sistemų tolerancija. Kidney Disease: Improving Global Outcomes (KDIGO) rekomendacijos teigia, kad sergantys LIL pacientai turi užsiimti vidutinio intensyvumo fizine veikla bent 30 min. penkiskart per savaitę. Landmark tyrimai, atlikti su didelės rizikos sveikų asmenų grupėmis, parodė, kad asmenims, kurių kūno masės indeksas yra 25 ar daugiau, o gliukozės koncentracija kraujyje padidėjusi, fizinis aktyvumas reikšmingai sumažina 2 tipo cukrinio diabeto ir širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Trumpalaikiai tyrimai su sergančiais LIL pacientais rodo, kad fizinis aktyvumas yra saugus ir pagerina fizinę būklę, širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo organų sistemų toleranciją, raumenų jėgą ir gyvenimo kokybę.

 

Pacientų, sergančių LIL, fizinis aktyvumas

Sergančių LIL pacientų fizinis aktyvumas yra mažesnis nei sveikų asmenų. Jis mažėja progresuojant inkstų ligai ir beveik visiškai baigiasi pradėjus gydymą hemodializėmis. Atlikus inkstų transplantaciją fizinis aktyvumas šiek tiek pagerėja, tačiau vis tiek išlieka mažesnis už to paties amžiaus sveikų asmenų. Minimalų rekomenduojamą fizinį aktyvumą palaiko maždaug 40 proc. LIL sergančių pacientų, kuriems nereikia inkstų transplantacijos, 6–44 proc. dializuojamų pacientų ir 11–52 proc. pacientų, kuriems atlikta inkstų transplantacija. Fizinių pratimų rekomendacijos pacientams, sergantiems LIL, yra labai plačios, reikia atlikti daugiau tyrimų, kurie nustatytų optimalią jų trukmę ir pobūdį. Kasdienio fizinio aktyvumo rekomendacijų šiems pacientams nėra.

Paciento fizinė būklė yra nustatoma remiantis individualiais ir aplinkos veiksniais. Būtina įvertinti elgesio ypatumus, sveikatos būklę (raumenų masę, anemiją), logistinius veiksnius (pvz., kelionės į gydymo įstaigą dažnį ir laiką, dializės trukmę). Atsižvelgus į minėtus veiksnius ir išsprendus esamas problemas, būtų galima padidinti paciento fizinį aktyvumą.

 

Inkstų ligų įtaka fiziniam aktyvumui

Sergantiesiems LIL mažėja raumenų masė. Šis procesas prasideda jau ankstyvoje LIL stadijoje ir progresuoja kartu su inkstų funkcijos mažėjimu. Hemodializių metu nustatoma ženkli sarkopenija. Raumenų masės mažėjimo patogeneziniai mechanizmai sutampa su procesais, vykstančiais esant kitoms lėtinėms būklėms – cukriniam diabetui ir lėtiniam uždegimui. Visais šiais atvejais stebimas nedidelis, bet nuolatinis disbalansas tarp baltymų sintezės ir suardymo. Adekvatus baltymų vartojimas yra svarbus katabolizmo prevencijai, bet to nepakanka šiam balansui atkurti. Sumažėjęs audinių jautrumas (atsparumas) insulinui ar į insuliną panašiam augimo faktoriui 1 (IGF-1) sutrikdo viduląstelinį nuo insulino priklausantį impulso perdavimą raumenyse ir dažnai nulemia raumenų masės mažėjimą. Atsparumas insulinui sąlygoja raumenų baltymų mažėjimą per nuo ATP priklausomą ubikvitino – proteasomų sistemą ir apoptozę veikiant kaspazei 3. Acidozė, angiotenzinas II, uždegimas bei nerviniai ir humoraliniai veiksniai taip pat blogina raumenų būklę. Acidozės korekcija gali pagerinti katabolizmo procesus ir sumažinti raumenų netekimą. Vitamino D skyrimas padeda normalizuoti pažeidimus, susijusius su proteasomų veikimu. Gydymas androgenais skatina raumenų baltymų sintezę. Medikamentinio gydymo pasirinkimas nėra didelis, o tai dar labiau pabrėžia fizinio aktyvumo svarbą raumenų mažėjimo prevencijai ir atkūrimui sergant LIL.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 5

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.