Tarp Europos šalių cukriniu diabetu (CD) sirgusių suaugusiųjų daugiausia buvo Portugalijoje (9,86 proc.), mažiausia – Airijoje (3,43 proc.). Lietuvoje sergamumas CD tarp suaugusiųjų buvo 3,69 proc. ES vidurkis – 6,04 proc. (2017 m. duomenys)

Pozityvūs skausmo vertinimo, gydymo ir valdymo pokyčiai

2019-05-29

Skausmas – daugeliui mūsų gerai pažįstamas labai nemalonus pojūtis. Gana dažnai, ypač sunkiems ligoniams, jis tampa nepakeliamas. Tad būna sunku apsieiti be skausmo gydymo specialistų pagalbos. Iš tiesų labai svarbu išmokti skausmą kontroliuoti  ir suvokti, kaip jis veikia žmogaus gyvenimą, jo kokybę. Kas gali suteikti pozityvių pokyčių, kiek juos lemia priimami įstatymai ir žmogiškieji ištekliai? Plačiau apie skausmą ir jo diagnostikos, valdymo bei gydymo galimybes kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anesteziologijos klinikos vadovu prof. dr. Andriumi Macu.

Vėlyvą praėjusių metų rudenį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras patvirtino naujus Skausmo diagnostikos ir gydymo paslaugų reikalavimus. Gerb. Profesoriau, kokius matote šio teisės akto teigiamus aspektus, lyginant su ankstesniu, galiojusiu nuo 2003 m. dokumentu? Gal įžvelgiate ir minusų?

Šias sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos patvirtintas skausmo diagnostikos ir gydymo nuostatas vertinu vienareikšmiškai – pozityviai. Lyginant su ankstesne situacija – tai didelis progresas. Juk daug metų nebuvo rimto požiūrio į skausmo vertinimą, šia kryptimi nevyko jokių pokyčių. Galima drąsiai sakyti, kad 15 metų nesikeitė ir paslaugų įkainiai, ir bendra interpretacija. Tad šios skausmo vertinimo nuostatos – didelis žingsnis į priekį. Be abejo, ne viskas aptarta, dar lieka galimybių diskusijoms. Trumpai tariant, darbo grupė, kuri dirbo ne vienus metus, atliko labai daug. Pirminė versija turbūt buvo labai akademiška, su daugybe apibrėžtų nuostatų, terminų, bet visko į galutinį dokumentą sudėti nebuvo įmanoma, todėl parengtą medžiagą teko išgryninti... Aš sutinku, kad galbūt nepasiekėme absoliučių tikslų, idealaus dokumento lygio, bet visiškai sutinku su teiginiu, kad tobulumui ribų nėra. Tai galiojantis dokumentas ir jis turėtų būti vertinamas pozityviai. Be abejo, galėtume rasti daugiau galimybių jam tobulinti, bet tam yra laiko. Įvertinant, kad 15 metų skausmo vertinimo srityje nebuvo jokių pokyčių, šios nuostatos tikrai atrodo labai šiuolaikiškos.

Nauja ir reikšminga nuostata yra tai, kad įtvirtinamos specializuotos skausmo diagnostikos ir gydymo paslaugos, taip pat jos atskiriamos nuo nespecializuotų paslaugų. Kokią tai darys įtaką tolesniam skausmo medicinos vystymuisi Lietuvoje?

Tenka pripažinti, kad prieš kurį laiką daugelyje medicinos sričių buvo ribotos diagnostikos galimybės (pvz., ultragarso, rentgeno procedūros; strigo jų kontrolė, saugumo reikalavimai ir t. t.). Šioms skausmo diagnostikos ir gydymo procedūroms reikėjo atitinkamos įrangos bei tam pasirengusių gydymo įstaigų. Ankstesniais teisės aktais nebuvo numatytos galimybės diferencijuoti šias paslaugas. Įsivaizduokite, kaip reikia dirbti nesant gydymo įstaigose diagnostikos priemonių (ultragarso, rentgeno, radiodažnuminės abliacijos aparatų), kuriomis atliekamos ir gydymo procedūros... Kaip tokiais atvejais motyvuoti brangios įrangos įsigijimą, kaip atlikti kokią nors brangiai kainuojančią procedūrą, jei visų paslaugų įkainiai vienodi – ir specializuotuose, ir nespecializuotuose skyriuose? Dabar išvardytos labai specializuotos procedūros (kurios anksčiau nebuvo numatytos), be abejo, nemažai kainuoja. Vis dėlto gerai, kad į tai atkreiptas dėmesys, nes dabar jos paminėtos pirmą kartą. Aišku, negaliu sakyti, kad viskas minėtame dokumente apibrėžta, bet lyginant su tuo, kas buvo, tai tikrai pažangu.

Ir dar norisi atkreipti dėmesį, kad atsiradus šiam dokumentui skausmo gydymas ir pagalbos teikimas Lietuvoje pradėjo plėstis. Įvairiuose šalies miestuose, poliklinikose, pirminės sveikatos gydymo priežiūros vietose atsiranda specializuotų ir nespecializuotų skausmo gydymo kabinetų. Arba, kitaip tariant, vystomas ikistacionarinis skausmo gydymas skausmo kabinetuose. Suprantama, kad poliklinikų vadovai mato tokių kabinetų kūrimo ir tokių paslaugų teikimo ekonominę prasmę. Be to, tai labai naudinga ir pacientams. Visų pirma dėl to, nuolat vystosi skausmo gydymo prieinamumas visoje šalyje. Anksčiau skausmo gydymo paslaugos buvo teikiamos tik Vilniuje, Kaune, šiek tiek Šiauliuose, šiek tiek Panevėžyje ir Alytuje ar Klaipėdoje. Dabar vien Kaune yra bent 3 skausmo gydymo paslaugas teikiantys kabinetai... Panašūs kabinetai ar skausmo gydymo centrai steigiami Kėdainiuose ir kitose vietose. Taigi natūraliai atsiranda motyvas tobulinti teikiamas skausmo gydymo paslaugas.   

Naujajame įsakyme daug dėmesio skiriama dienos stacionaro invazinių paslaugų specifikacijai ir jų apmokėjimo klausimams. Kaip manote, ar mūsų gydytojai, dirbantys skausmo paslaugų srityje, yra pasiruošę teikti tokias paslaugas, o jei taip, kiek jų yra? Kaip numatoma ruošti ir tobulinti tokius gydytojus?

Šį klausimą galima panagrinėti plačiau. Tos įstaigos, kurios teikia skausmo gydymo paslaugas jau daugelį metų, paprastai yra nemažai investavusios į šią sritį, o ir patys gydytojai arba specialistai, taip pat slaugytojai, parengti dirbti su tokiais pacientais, tikrai yra kompetentingi. Bent jau LSMU, Kauno klinikose yra nemažai naujai parengtų specialistų, kurie, reikia pripažinti, savo ar savo gydymo įstaigų iniciatyva gilinasi į šia sritį, kad galėtų teikti skausmo gydymo paslaugas. Nors turima licencija, pvz., neurologo reanimatologo, leistų gydyti skausmą, bet vis dėlto reikia pripažinti, kad tokio darbo specifikos ir patirties  reikia daugiau. Todėl tokie specialistai ir ruošiami.

Yra nemažai tikrai unikalių specialistų. Pvz., mūsų ligoninėje dirba gydytoja, turinti tarptautinį skausmo diagnostikos ir gydymo specialisto diplomą. Tai aukščiausio standarto lygmuo. Ši jauna specialistė per daugelį metų tai pasiekė savo iniciatyva, stažavosi, žinoma, prisidėjo ir LSMU, ir ligoninė. Nors tokių kvalifikuotų specialistų yra, bet jų reikia tikrai daugiau. Nors turima licencija leidžia skausmo gydymo specialistams dirbti tokį darbą, bet specifika reikalauja papildomo tobulinimosi. Noriu pabrėžti, kad tai, ką daro doc. Arūnas Ščiupokas (organizuoja specialius kursus ir t. t.) yra tikrai labai svarbu ir aktualu. Turi vykti įvairių specialių kursų, jų būtinybę vertinu kaip labai reikšmingą. 

Vertinant įsakyme įteisintas skausmo diagnostikos ir gydymo paslaugas tampa aišku, kad tai – daugiadalykė paslauga, kai vienoje komandoje dirba ne tik gydytojai ir slaugytojai, bet ir kineziterapeutai, medicinos psichologai. Kokia susiklosčiusi dabartinė situacija šiuo klausimu? Ar pavyksta suburti tokias komandas, galinčias dirbti skausmo dienos stacionaruose?

Iš tiesų tokiam darbui reikia ir didelės valios, ir pokyčių. Labai svarbu įtraukti skausmo gydymo specialistus į bendrą gydymo komandą. Kol kas skausmo gydytojų pertekliaus tikrai nėra, o jų atliekamo darbo vertė neabejotina. Puikiai žinoma, kad gulintys ligoniai ar pacientai po operacijų dažnai jaučia ūminį skausmą. Kai tokie ligoniai pradeda vaikščioti, jų skausmo intensyvumas dar sustiprėja ir išlieka toks tiek dieną, tiek naktį. Siekiant padėti tokiems pacientams  ir buriamos specialistų komandos. Ne paslaptis, kad yra ir privačių skausmo gydymo įstaigų, bet tenka pripažinti, kad dažnokai valstybinės institucijos priverstos gydyti visus pacientus, kartais ir labai „nepatogius“. Ir nerentabilumo klausimas vis dar aktualus. Tos komandos dar tik formuojasi, nes joms reikia daug investicijų. Naujasis SA ministro įsakymas sudaro pagrindą adekvačiai kalbėti šia tema, bet tam reikia laiko. Kaip dabar madinga sakyti, „reikia susidėlioti galimybes“. O paslaugų būtinybė neabejotina.  

Plačiau skaitykite „Skausmo medicina“ 2019 m. Nr. 1

 

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.