Skausmo atsiradimo mechanizmai esant išsėtinei sklerozei

2013-02-13

Dešimtmečius intensyviai nagrinėtas mechanistinis ir patofiziologinis požiūris į skausmą. Loginė seka, kad optimalus bet kokios skausmo malšinimo intervencijos taikinys – veikiantis patofiziologinis mechanizmas, yra nenuginčijama. Nors šis galutinis tikslas iki šiol išlieka nepasiekiamas, tačiau padaryta apčiuopiama pažanga identifikuojant ir apibrėžiant klinikines pacientų savybes, kurios padeda susieti skausmo pojūtį su kliniškai išmatuojamais nukrypimais nuo normos. Mokslininkų pastangos šia kryptimi, ypač pacientų, kenčiančių neuropatinius skausmus, grupavimas pagal patiriamus jutimus, remiantis kiekybiniu sensoriniu testavimu, kurį vykdo Vokietijos neuropatinio skausmo mokslinių tyrimų tinklas (DFNS), įgalino nustatyti, kad, esant įvairioms skirtingoms neuropatinėms būklėms, nustatomi panašūs patofiziologiniai pokyčiai ir kad vieno etiologinio vieneto ar net to paties paciento skausmas gali priklausyti nuo kelių skirtingų mechanizmų.

Truini ir bendraautoriai prisideda prie mokslinės bendruomenės tyrimų šia kryptimi pristatydami naujienas apie klinikines neurofiziologines savybes išsėtine skleroze sergančių pacientų kohortoje.

Didelėje kohortoje, kurią sudarė daugiau nei 300 išsėtine skleroze sergančių pacientų, remdamiesi DN4 testo ir klinikinio ištyrimo rezultatais, autoriai 42 individams diagnozavo neuropatinį skausmą. Po to šiems pacientams buvo atlikti lazerio sukeltųjų potencialų bei somatosensorinių sukeltųjų potencialų tyrimai. Tyrimo rezultatai parodė, kad pacientų, kenčiančių nuolatinius galūnių skausmus, dažna su išsėtine skleroze susijusio centrinės kilmės skausmo forma – pogrupyje sensorinės funkcijos pokyčius geriausiai paaiškina spinotalaminės sistemos pažaida. Be to, somatosensorinių sukeltųjų potencialų tyrimas buvo patologinis daugeliui pacientų, sergančių Lhermitte sindromu (kaklo fleksija sukelia staigų trumpalaikį skausmą), sutrikimo kilmę geriausiai paaiškina A beta skaidulų medijuojamas mechanizmas, kurį tikriausiai sukelia demielinizuojantis kaklinės stuburo smegenų dalies dorsalinių pluoštų pažeidimas. Beveik visi pacientai, kuriems nustatytas neuropatinis skausmas, skundėsi jutimų pokyčiais ir daugumos pacientų lazerio sukeltųjų ir/ar somatosensorinių sukeltųjų potencialų tyrimų, kaip ir MRT, rezultatai buvo patologiniai, todėl jiems buvo galima neabejotinai diagnozuoti neuropatinį skausmą pagal naujausią apibrėžimą.

 

Mechanizmais pagrįstas skausmo įvertinimas ir gydymas: subtilios analizės menas

Nors ši tema yra šiek tiek diskutuotina, siūlymas imtis mechanizmais pagrįstos klasifikacijos ir gydymo buvo plačiausiai priimtas neuropatinio skausmo srityje. Tokia taktika iš dalies atsirado dėl to, kad žmonės, kenčiantys skausmą po skirtingų neurologinių pažeidimų, tokių kaip amputacija, nugaros smegenų pažeidimas ir periferinė neuropatija, jautė gana skirtingus simptomus ir požymius net esant panašiems sužeidimams ar patologiniams procesams. Dabar yra keletas mokslininkų grupių, publikavusių tyrimus, kuriuose pacientams, kenčiantiems neuropatinį skausmą, sistemiškai nustatyti simptomų ir požymių rinkiniai, pagal kuriuos sudarytas mechanizmais pagrįstas grupavimas net vienodų ligų ir etiologinių diagnozių ribose.

Tiksliau tariant, šį siūlymą taikyti mechanizmais pagrįstą gydymą pritaikė gydytojai, dirbantys skausmo, atsiradusio po nugaros smegenų traumų (NST), gydymo srityje. Dar visai neseniai dauguma žmonių neuropatinį skausmą po NST laikė vientisu. Vis dėlto atidūs stebėjimai padėjo atpažinti mažiausiai du atskirus neuropatinio skausmo tipus – vienas apima segmentinį juostų pavidalo pasiskirstymą gretimuose nugaros smegenų pažeidimo lygmeniui dermatomuose (to paties lygmens neuropatinis NST skausmas), o kito tipo skausmas paprastai yra pasiskirstęs difuziškiau ir apima segmentus žemiau pažeidimo lygmens (žemesnio lygmens neuropatinis NST skausmas). Šių dviejų skirtingų skausmo tipų nustatymas padėjo sukurti Tarptautinės skausmo tyrimų asociacijos NST skausmo klasifikaciją, kuri išaugo iki tarptautinio NST skausmo klasifikacijos bendro sutarimo.

Pagrindinis tikslas – sukurti gelbstintį karkasą, kuris padėtų atsirinkti tarp tyrimų su gyvūnais ir klinikinių atvejų tyrimų bei taip palengvintų mokslinių tyrimų rezultatus pritaikyti klinikinėje praktikoje bei padidinti intervencinių tyrimų, pagrįstų aiškiai identifikuojamais mechanistiniais taikiniais, efektyvumą.

Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2012 Nr. 2

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.