Šlapimo nelaikymo sukelta medicininė ir itin aštri socialinė problema. Gyvenimo kokybės svarba

2017-08-16

Ramutė Pečeliūnienė

 

Prostatos vėžys yra viena pagrindinių vyrų sveikatos problemų. Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, Lietuvoje šia liga serga apie 18 tūkst. vyrų, kasmet diagnozuojama apie 3 tūkst. naujų atvejų. Vyrai po prostatos vėžio šalinimo operacijų, susirgę šlapimo ar lytinių organų sistemos vėžiu bei kitomis ligomis, gana greitai susiduria su viena iš nemaloniausių pasekmių – šlapimo nelaikymu. Beje, neretai šlapimo nelaikymas esti gydymo komplikacija. Jau vien onkologinės ligos diagnozė sukelia daug niūrių minčių, o prisidėjęs šlapimo nelaikymas dar smarkiau paveikia žmogaus psichikos sveikatą.

 

Kodėl vyrus ištinka ši labai nemaloni, itin traumuojanti būklė? Kiek šį sutrikimą lemia, pavyzdžiui, gerybinės prostatos išvešėjimo gydymas? Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas gydytojas urologas Edmundas Štarolis teigia, jog gerybinės prostatos hiperplazijos gydymas transuretrine rezekcija pasaulyje pradėtas taikyti jau gana seniai, dar ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, Lietuvoje – maždaug nuo 1970 metų. Kol nebuvo įgyta daugiau patirties, šios endoskopinės operacijos sukeldavo nemažai problemų, viena jų – šlapimo nelaikymas. Dažniausia komplikacijos priežastis – kai operacijos metu nepakankamai kruopščiai įvertinama prostatos pažeisto audinio ploto dalis, kurią reikia pašalinti (atlikti rezekciją). Dėl tam tikrų techninių netikslumų gali būti pažeidžiamas išorinis sfinkteris ir dėl to nelaikomas šlapimas. Tai vienas paprastesnių atvejų, kadangi patirtis kaupiasi (šios operacijos – kasdienė urologų „duona“), dažnais atvejais – įtampos šlapimo nelaikymo ir kitų su šlapimo nutekėjimu susijusių negalavimų pavyksta išvengti.

Kitos priežastys – įvairios potrauminės komplikacijos, striktūros, kada susidaro randai, deformuojasi taisyklinga šlapimo takų anatomija ir bandant juos praplatinti ar atliekant randų pašalinimo operacijas, galimi šlaplės sfinkterio pažeidimo atvejai, kurių pasekmė – taip pat šlapimo nelaikymas.

Esant specializuotai patologijai, būtent – prostatos vėžiui, šlapimo nelaikymo komplikacija, kaip įprasta, išsivysto po radikalios prostatektomijos, t. y. po operacinio vėžio gydymo, visiškai pašalinus prostatą. Tokios operacijos metu yra pašalinama visa liauka ir atliekama plastinė rekonstrukcinė operacija bei anastomozė – sujungiamas šlapimo pūslės kaklelis su pradine šlapimkanalio dalimi. Pagal pasaulinę praktiką per pirmuosius metus po operacijos šlapimo sulaikymas atsigauna 90–95 proc. operuotų ligonių. Pirmuoju pooperaciniu periodu šlapimo nelaikymo problema pasireiškia dažnai, tačiau per keletą mėnesių absoliučiai daugumai pacientų susitvarko. Tai gali būti siejama tiek su operacijos radikalumu, tiek su prieš tai buvusios patologijos išplitimu. Pavyzdžiui, jeigu onkologinis procesas buvo pakankamai išplitęs ir teko atlikti didelės apimties operaciją, galbūt neišvengiamai, nepaisant ir kai kurių pastangų, specialių metodikų ir nervus saugančių operacijų, buvo pažeista ar suardyta tam tikros inervacijos sistema. Iki 5 proc. tokių pacientų nelaiko šlapimo ilgesnį laiką – daugiau nei vienerius metus. 

 

Ar daug vyrų kenčia nuo šlapimo nelaikymo?

Gydytojo E. Štarolio teigimu, Lietuvoje per metus atliekama iki tūkstančio minėtų operacijų. Įvertinant, jog 5 proc. pacientų po jų nelaiko šlapimo, kasmet vien dėl šių priežasčių keliomis dešimtimis padaugėja vyrų, varginamų tokios problemos. Ir kasmet jų vis daugėja. Reikėtų priminti, jog Lietuvoje radikalios prostatektomijos operacijos atliekamos jau 20 metų, o kai kuriuose centruose – dar ilgiau, tai reiškia, kad ne vienas tūkstantis pacientų galėtų turėti didesnių ar mažesnių šlapimo nelaikymo problemų.

Galbūt didesnę įtaką šlapimo nelaikymo problematikai daro papildomas gydymas, ypač po recidyvo operacijos arba paaiškėjus, kad operacija nebuvo pakankamai radikali – skiriama spindulinė terapija. Pasitaiko, kai po spindulinės terapijos vystosi šlapinimosi kanalo surandėjimas. Tuomet urologai bando atlikti vadinamąsias uretrotomijas – praplatina šlapinimosi kanalą. Nesant visaverčio sfinkterio, o tai dažnai išsivysto po pakartotinių procedūrų – po operacijos ir spindulinės terapijos (ypač, jei dar tenka taikyti uretrotomiją), šlapimo nelaikančių ligonių procentas padidėja. Situacija labiau priklauso nuo gydymo kompleksiškumo ir kompleksinio gydymo indikacijų. Kuo anksčiau bus nustatytas ir išoperuotas didelės rizikos, metastazavęs prostatos vėžys, tuo labiau sumažės šių komplikacijų.

Aktuali yra diagnostikos ir hiperaktyvaus gydymo problema. Pasaulinėje praktikoje neretai pasitaiko, kad išoperuojama nemaža dalis mažo piktybinio potencialo ir mažos progresavimo rizikos prostatos vėžių. Vis dėlto galbūt tokių pacientų nereikėjo operuoti, galimai urologų prižiūrimi ir sekami tie vyrai būtų nugyvenę savo gyvenimą net ir sirgdami prostatos vėžiu ir mirtų natūralia mirtimi nuo kitos ligos, bet ne nuo prostatos vėžio.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 4

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.