Šlapimo takų infekcijos: didėjantis patogenų atsparumas ir šiuolaikinės terapijos iššūkiai

2017-08-08

Šlapimo takų infekcija (ŠTI) tai urotelio (šlapimo takų epitelio) uždegiminis atsakas į patogeną. ŠTI skiriamos į ūmines ir lėtines, komplikuotas ir nekomplikuotas. Nekomplikuota ŠTI: pasižymi normalia šlapimo takų anatomija ir funkcija. Nekomplikuotą ŠTI dažniausiai (iki 85 proc. atvejų) sukelia Escherichia coli, rečiau – Staphylococcus saprophyticus, Proteus mirabilis, Klebsiella. Komplikuota ŠTI: pasižymi pakitusia, pažeista šlapimo takų anatomija ir funkcija, be to, pacientui dažniausiai nustatoma gretutinė patologija. Komplikuotą ŠTI iki 50 proc. atvejų sukelia E. coli, rečiau – enterokokai, stafilokokai, Pseudomonas, Proteus, Klebsiella, enterokokai.

 

Paplitimas

 

Šlapimo takų infekcijos yra vienos dažniausių infekcinių žmogaus ligų. Iš ŠTI dažniausiai pasitaiko cistitas. Įvairių tyrimų duomenimis, beveik 50 proc. moterų per gyvenimą, o 30 proc. – iki 24 m. amžiaus patiria bent vieną ŠTI epizodą. Vyrai ŠTI serga rečiau. S. Oner ir bendr. ir kiti autoriai nurodo, kad apie 15–50 proc. vyrų per gyvenimą patiria bent po viena ŠTI epizodą.

Visuomenėje įgytą cistitą dažniausiai sukelia uropatogeniniai mikroorganizmai: E. coli (75–90 proc. atvejų) ir S. saprophyticus (5–15 proc.), rečiau – Klebsiella ir Enterococcus rūšys, S. agalactiae, Proteus mirabilis, Pseudomonas aeruginosa, S. aureus, Candida grybeliai.

 

Bakteriurija

 

Bakteriurija vadinama >10/5-uoju (laipsniu) vieno patogeno kolonijų viename šlapimo mililitre. Bakteriurija gali būti besimptomė (pvz., nėščiųjų) arba vienas svarbių ūminio cistito ar pielonefrito simptomų.

Ne nėščioms moterims besimptomė bakteriurija dažnai išnyksta savaime, o nėščiosioms dažniau būna susijusi su ūminiu pielonefritu (20–50 proc. atvejų). Apie 80–90 proc. atvejų šių patologinių būklių sukėlėjas būna E. coli, rečiau kiti gramneigiami patogenai: Proteus mirabilis, Klebsiella pneumonia, B grupės streptokokai, S. saprophiticus.

 

Diagnostika

 

Nekomplikuotas ūminis cistitas diagnozuojamas kliniškai, įvertinus tokius būdingus simptomus, kaip dažnas ir skausmingas šlapinimasis, skausmas ir maudimas šlapimo pūslės projekcijoje ir kt. Moterims, sergančioms ūminiu cistitu, paprastai nebūna gausių makšties išskyrų ar sudirginimo.

Diagnozei patikslinti atliekamas bendras šlapimo tyrimas su mikroskopija – tai efektyvus ir pakankamai informatyvus pirminės diagnostikos metodas.

Šlapimo pasėlį reikėtų atlikti, jeigu:

  • įtariamas pielonefritas;
  • baigus gydymą per 2–4 savaites cistito simptomai nepraeina arba pasikartoja;
  • vargina atipiniai simptomai;
  • cistitu serga nėščioji arba
  • serga vyras, kuriam įtariama ŠTI.

Diagnostiniai laboratoriniai ŠTI požymiai:

  • Piurija:
    •  leukocitai šlapime ir bakteriurija;
    • leukocitai nesant bakteriurijos – pavyzdžiui, esant TBC infekcijai, Ca in situ, šlapimo pūslės akmenligei.
    • Bakteriurija – bakterijų randama šlapime:           
      • besimptomė;
      • simptominė.

 

Gydymas

 

Gydymo tikslai:

  •  palengvinti simptomus;
  • užkirsti kelią komplikacijoms;
  • eradikuoti mikroorganizmus iš šlapimo takų;
  • apsaugoti nuo ŠTI pasikartojimo.

Gydymo taktika ir taikomos priemonės priklauso nuo ligos formos, paciento būklės ir kitų aplinkybių.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 4

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.