Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, susirgimų lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI) pernai Lietuvoje užregistruota mažiau, lyginant su užpernai: atitinkamai 459 ir 625 atvejai. 2018 m. didžiausias sergamumas sifiliu ir chlamidioze nustatytas Vilniaus ir Kauno, o sergamumas gonorėja – Tauragės, Telšių ir Kauno apskrityse.

Vainikinių arterijų ligos gydymo dviem antitrombocitiniais vaistais atnaujintų rekomendacijų santrauka

2019-05-23

Rizikos įvertinimo įrankiai GDAV trukmei numatyti, kraujavimo rizikai sumažinti, P2Y12 inhibitoriui parinkti arba vaistų skyrimo trukmės bei keitimo algoritmai

 

Vertinant išemijos ir kraujavimo riziką, skaičiuoklės gali būti naudingos parenkant GDAV trukmę individualiai kiekvienam pacientui, norint maksimaliai apsaugoti nuo išeminių komplikacijų ir sumažinti kraujavimo riziką. Šioms specialiai sukurtoms rizikos skaičiuoklėms, kurios padeda numatyti GDAV trukmę, turėtų būti teikiama pirmenybė vietoje kitų galimų rizikos skaičiuoklių.

 

P2Y12 inhibitoriaus parinkimo ir skyrimo laiko rekomendacijos

ŪIS sergantiems pacientams kartu su aspirinu rekomenduojamas tikagreloro skyrimas (180 mg įsotinamoji dozė, 90 mg du kartus per dieną), nepaisant pradinės gydymo taktikos, įskaitant pacientus, kuriems buvo paskirtas klopidogrelis (kuris turėtų būti nebeskiriamas, kai pradedamas skirti tikagreloras), jei nėra kontraindikacijų (I B).

ŪIS sergantiems pacientams, kuriems atliekama PVAI, rekomenduojamas prasugrelio (60 mg įsotinamoji dozė, 10 mg kasdien) kartu su aspirinu skyrimas, jei pacientai nebuvo prieš tai gydyti P2Y12 inhibitoriais ir jiems yra nustatytas ŪISBSTP arba konservatyviai gydytas MISSTP, kai nustatomos PVAI indikacijos, arba MISSTP pacientams, kuriems nedelsiant atliekama vainikinių arterijų kateterizacija, jei nėra didelės rizikos gyvybei grėsmingo kraujavimo ar kitų kontraindikacijų (I B).

Pacientams, kurių vainikinių arterijų anatomija yra žinoma ir yra nuspręsta atlikti PVAI, bei MISSTP pacientams rekomenduojamas ankstyvas gydymas P2Y12 inhibitoriais (I A).

ŪISBSTP sergantiems pacientams, kuriems taikomas invazinis gydymas, turi būti svarstomas tikagreloro (180 mg įsotinamoji dozė, 90 mg du kartus per dieną) arba klopidogrelio (600 mg įsotinamoji dozė, 75 mg per dieną), jei nėra galimybės skirti tikagrelorą, skyrimas, kai tik nustatoma diagnozė (II a C).

Pacientams, sergantiems stabiliąja VAL, galima svarstyti ankstyvą gydymą klopidogreliu, jei PVAI tikimybė yra didelė (II b C).

Pacientams, sergantiems stabiliąja VAL, kuriems atliekama vainikinių arterijų stento implantacija, bei ŪIS sergantiems pacientams, kuriems negalimas tikagreloro ar prasugrelio skyrimas, įskaitant tuos, kuriems anksčiau buvęs intrakranijinis kraujavimas ar yra indikacijos vartoti GAK, rekomenduojamas klopidogrelio (600 mg įsotinamoji dozė, 75 mg per dieną) kartu su aspirinu skyrimas (I A).

MISSTP sergantiems pacientams, kuriems taikoma trombolizė, rekomenduojamas klopidogrelio (300 mg įsotinamoji dozė pacientams, jaunesniems nei ≤75 m., 75 mg kasdien) kartu su aspirinu skyrimas (I A).

Galima svarstyti tikagreloro ar prasugrelio skyrimą vietoje klopidogrelio kartu su aspirinu pacientams, sergantiems stabiliąja VAL, kuriems atliekama PVAI, įvertinus išemijos (pvz., didelis SYNTAX balas, buvusi stento trombozė, implantuotų stentų vieta ir skaičius) ir kraujavimo (pvz., pagal PRECISE-DAPT skaičiuoklę) riziką (IIb C).

Nerekomenduojama skirti prasugrelį ŪISBSTP sergantiems pacientams, kurių vainikinių arterijų anatomija nėra žinoma (III B).

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas. Ekspertų rekomendacijos“. 2018 Nr. 10

 

Natriurezinių peptidų praeitis, dabartis ir ateitis diagnozuojant širdies nepakankamumą

 

Širdies ir kraujagyslių ligos pasižymi dideliu sergamumu ir mirštamumu. Plečiantis gydymo galimybėms, situacija kiek gerėja, tačiau širdies nepakankamumo (ŠN) dažnis išlieka dramatiškai didelis. Vis dažniau kalbama apie jį kaip atskirą ligą, o ne kaip kitų ligų komplikaciją. ŠN sergančių pacientų populiacija gana tipiška: paprastai vyresnio amžiaus asmenys, turintys ne vieną širdies ir kraujagyslių ligą bei gausią gretutinių ligų anamnezę. Nustatyta, kad ir neturintiems ženklios gretutinės patologijos asmenims, tačiau sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, rizika susirgti kitų organų/sistemų ligomis padidėja. Atsižvelgiant į šiuos faktus, neretai sunku atpažinti ir tinkamai įvertinti ŠN bei nustatyti teisingą diagnozę. Pavyzdžiui, iki 31 proc. pacientų, patekusių į Skubios pagalbos skyrių dėl ūmai pasireiškusio dusulio, ŠN nebuvo iškart įvertintas kaip simptomus sukėlęs priežastinis veiksnys, užsitęsė stacionarinis gydymas, stebėtas didesnis sergamumas ir mirtingumas, palyginti su tais, kuriems priežastis buvo nustatyta iš karto. Todėl tikėtina, kad esant galimybei laboratoriniais rodikliais patikslinti ŠN kaip galimą dusulio priežastį, klinikinė būklės interpretacija būtų tikslesnė, o gydymo rezultatai palankesni.

 

Įprastas sergančiojo būklės objektyvus vertinimas, apžiūra, laboratoriniai tyrimai, elektrokardiograma ir pagal poreikį atliekami vaizdo tyrimai išlaiko savo vertę, tačiau biologinių žymenų atsiradimas labai palengvino ŠN diagnostiką. Diagnozuojant ŠN ženklios pridėtinės vertės turi B tipo natriurezinio peptido (BNP) arba N galinio pro-B tipo natriurezinio peptido (NT-proBNP) tyrimai ir santykinai naujas biologinis žymuo – vidurinio regiono prieširdžių pro-A tipo natriurezinis peptidas (MR-proANP). Minėti biologiniai  ymenys ypač naudingi neaiškiais klinikiniais atvejais. Šiuo požiūriu įprastinis NT-proBNP matavimas gali pagerinti ŠN diagnostinį tikslumą iki 44 proc. Be to, atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų duomenimis, BNP arba NT-proBNP vertinimas esant ūmiam dusuliui gali turėti reikšmingos įtakos identifikuojant ŠN kaip simptomus sukėlusią priežastį, optimizuojant gydymo išlaidas, trumpinant gydymo intensyvios terapijos skyriuje poreikį ir, tikėtina, gerinant artimuosius gydymo rezultatus.

 

Trumpa natriurezinių peptidų istorija

1950 m. nustatyta, kad prieširdžių miokarde gausu „granulių“, panašių į išskiriamas liaukinio audinio. Šios „granulės“ pirmą kartą užfiksuotos elektroniniu mikroskopu. 1981 m. de Bold ir bendraautoriai registravo diurezinių ir natriurezinių medžiagų buvimą miokarde [8]. Netrukus šios medžiagos buvo išgrynintos ir identifikuotos kaip A tipo natriurezinis peptidas (ANP). Vėliau buvo nustatyti ir kiti miokardo natriurezinių peptidų šeimos nariai, įskaitant BNP ir NT-proBNP. 2000 m. pradžioje buvo paskelbtos svarbios publikacijos apie BNP ir NT-proBNP panaudojimą diagnozuojant ūmų ŠN. MR-proANP – naujausias natriurezinis peptidas, kaip vienas iš ŠN biožymenų šeimos atstovų, – aprašytas 2010 metais.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas. Ekspertų rekomendacijos“. 2018 Nr. 10

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.