Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, susirgimų lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI) pernai Lietuvoje užregistruota mažiau, lyginant su užpernai: atitinkamai 459 ir 625 atvejai. 2018 m. didžiausias sergamumas sifiliu ir chlamidioze nustatytas Vilniaus ir Kauno, o sergamumas gonorėja – Tauragės, Telšių ir Kauno apskrityse.

Infekcijos valdymas ortopedijos traumatologijos praktikoje. Racionali antibiotikų terapija

2019-06-13

Gyd. Linas Zeniauskas, doc. Justinas Stučinskas, prof. Alfredas Smailys

LSMU MA Ortopedijos traumatologijos klinika

 

Nuo pirmųjų sėkmingų bandymų atlikti osteosintezės bei sąnarių endoprotezavimo operacijas praėjo daugiau nei 100 metų. Per šį laiką šios operacijos pasikeitė neatpažįstamai ir pasiekė neįtikėtinų rezultatų. Tobulėjo ne tik naudojamos konstrukcijos ir komponentai ar medžiagos, iš kurių jie pagaminti, bet ir chirurginė bei cementavimo technikos, perioperacinė paciento priežiūra.

Nepaisant to, kad ortopedinės traumatologinės operacijos yra vienos iš efektyviausių ir ekonomiškai naudingiausių iš visų chirurginių intervencijų, šie gydymo metodai turi ir trūkumų – komplikacijų, kurios gali būti bendrosios, t. y. būdingos visoms chirurginėms intervencijoms (kraujavimas, pneumonija, tromboembolija, infekcija), arba specifinės – tokios kaip konstrukcijų migracija, lūžio nesugijimas, implantų ar su jais susijęs lūžis, endoprotezo išklibimas ar komponentų išnirimas, kaulinio cemento implantavimo sindromas. Tačiau didžiausias dėmesys pastarąjį dešimtmetį skiriamas su implantais susijusiai infekcijai – jos prevencijai, diagnostikai, taip pat ją gydyti.

Su implantais susijusi infekcija pasitaiko retai, tačiau yra ypač sunki ir sudėtinga komplikacija, lemianti didelį pacientų sergamumą ir mirštamumą. Literatūros duomenimis, infekcijos dažnis po uždarų ilgųjų kaulų lūžių osteosintezės gali siekti apie 4 %, atvirų lūžių atvejais – 11 %. Po pirminio kelio ar klubo sąnario endoprotezavimo operacijų, infekcijos dažnis svyruoja nuo 0,5 iki 2 %, o mirštamumas, pacientų, gydomų dėl su implantais susijusios infekcijos, per pirmuosius penkerius metus gali siekti net 25 %.

Net ir taikant šiuolaikinius gydymo metodus, su implantais susijusi infekcija išlieka viena sudėtingiausių ir labiausiai gniuždančių komplikacijų ortopedijos srityje, tačiau didelės pastangos dedamos į naujų technologijų, prevencijos priemonių ir gydymo metodų paiešką ir pritaikymą kovojant su implantais susijusia infekcija.

Apibrėžimas ir klasifikacija

Su implantais susijusi infekcija – tai infekcija, apimanti lūžio zoną bei osteosintezės konstrukcijas ar endoprotezuotą sąnarį ir aplinkinius jo audinius. Toks apibrėžimas labai apgaulingas, nes dažnai su implantais susijusi infekcija nepasireiškia tipiniais infekcijos požymiais (skausmas, paraudimas, patinimas, karštis), išskyrus tuos atvejus, kai tai būna ūmi pooperacinė ar hematogeniniu keliu patekusi infekcija. Daugelį metų nebuvo vieningų bei konkrečių kokybinių ir kiekybinių rodiklių, kuriais remiantis būtų galima nustatyti su implantais susijusią infekciją. Toks neapibrėžtumas vyravo iki 2011 m., kol įvyko raumenų ir skeleto infekcijos asociacijos (angl. Musculoskeletal infection society – MSIS) darbo grupės susitikimas, per kurį buvo suformuoti su implantais susijusios infekcijos patvirtinimo kriterijai. Šie kriterijai buvo peržiūrėti ir papildyti per Filadelfijos konsensusą, kuriame dalyvavo 400 skirtingų disciplinų specialistų (ortopedijos traumatologijos, infekcinių ligų, mikrobiologijos, anesteziologijos, dermatologijos, reumatologijos, radiologijos, farmakologijos ir kt.).

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2019 m. Nr. 3

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.