Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, susirgimų lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI) pernai Lietuvoje užregistruota mažiau, lyginant su užpernai: atitinkamai 459 ir 625 atvejai. 2018 m. didžiausias sergamumas sifiliu ir chlamidioze nustatytas Vilniaus ir Kauno, o sergamumas gonorėja – Tauragės, Telšių ir Kauno apskrityse.

Opinis kolitas

2019-09-10

Vytautas Kiudelis, prof. dr. Laimas Jonaitis

LSMU Gastroenterologijos klinika

Opinis kolitas yra lėtinė uždegiminė storosios žarnos liga, sukelianti gleivinės uždegimą, kuris prasideda nuo tiesiosios žarnos ir plinta proksimaline kryptimi, kartais apimdamas visą storąjį žarnyną. Ši liga yra lėtinė, pacientai  gydomi visą gyvenimą, tikslas – sukelti ir kuo ilgiau palaikyti remisiją ir mažinti atkryčių skaičių [1]. Be to, opinis kolitas dažniausiai pasireiškia jauniems pacientams (didžiausias sergamumas stebimas 30–40 m. amžiaus asmenims) ir laikui bėgant gali lemti sumažėjusį darbingumą bei neįgalumą [2]. Ilgalaikio gydymo poreikis ir pacientų fizinių bei socialinių funkcijų sutrikdymas lemia ne tik atskirų individų gyvenimo kokybės prastėjimą, bet ir ekonominę naštą valstybei, todėl yra reikalinga gera šios ligos diagnostika ir ilgalaikė pacientų priežiūra.

 

Epidemiologija

Opinis kolitas paplitęs visame pasaulyje, tačiau sergamumas stipriai varijuoja: didžiausi sergamumo rodikliai stebimi Šiaurės ir Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje (17–58/100 000 gyventojų), mažiausi – Pietų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje (3–6/100 000 gyventojų). Šis pasiskirstymo dėsningumas yra siejamas su šalių ekonominiu ir socialiniu išsivystymu, pastarųjų metų duomenys rodo, kad didelio sergamumo šalyse opinio kolito sergamumo rodikliai stabilizuojasi, o greitai besivystančių pasaulio šalių stipriai didėja [3]. Panašios tendencijos aprašytos ir Europoje – žymiai didesnis sergamumas vakaruose nei rytuose ir šiaurėje nei pietuose [4, 5], tačiau rytų Europoje stebimas spartesnis sergamumo didėjimas [6, 7]. Lietuvoje sergamumas opiniu kolitu išaugo nuo 6,67 2007 metais iki 9,71 2018 metais (100 000 gyventojų).

 

Patogenezė

Opinio kolito patogenezė nėra iki galo išaiškinta. Vyraujanti teorija teigia, kad tai yra autoimuninis storosios žarnos uždegimas, pasireiškiantis dėl sutrikusio organizmo atsako į žarnos spindžio faktorius (pvz., mikrobiotą), imliuose individuose [8]. Sveiko žmogaus organizme žarnyno mikrobiotos elementai yra atpažįstami imuninės sistemos ir tai lemia jų toleranciją [9], tačiau šiam mechanizmui sutrikus atsiranda disbalansas tarp prouždegiminių (padidėja IL-1β, IL-5, IL-6, IL-13, TNFα ir kitų sekrecija) ir antiuždegiminių citokinų ir kyla uždegimas [10].

 

Rizikos veiksniai

Apie 8–14 proc. opiniu kolitu sergančių pacientų turi pirmos eilės giminių sergančių uždegiminėmis žarnų ligomis, kurių rizika susirgti padidėja 4 kartus [11]. Genomo tyrimais šiuo metu yra nustatyta daugiau nei 200 lokusų, susijusių su uždegiminėmis žarnų ligomis, tačiau nepaisant to, remiantis galima paaiškinti tik mažą dalį ligos patogenezės, todėl genetiniai tyrimai yra mažai reikšmingi klinikinėje praktikoje [12]. Didėja sergamumas visame pasaulyje, be to, emigruojama į didesnio ar mažesnio sergamumo zonas, tad vėlesnių kartų uždegiminių ligų dažnis susilygina su vietinės populiacijos sergamumu [13], kas rodo didelę aplinkos veiksnių svarbą ligos vystymuisi. Metusiems rūkyti žmonėms kyla didesnė rizika susirgti opiniu kolitu, tačiau rūkantys suserga rečiau. Kai kurios rasės žmonėms gresia didesnė rizika susirgti opiniu kolitu (pvz., žydų kilmės). Apendektomija, ypač jauname amžiuje, mažina riziką susirgti, taip pat yra pastebėtas ilgalaikės daug skaidulų turinčios dietos apsauginis poveikis, o daug sočiųjų riebalų turinti dieta gali didinti riziką susirgti opiniu kolitu. Išsivysčiusiose šalyse yra pastebėtas neigiamas vaikystėje vartotų antibiotikų poveikis opinio kolito rizikai, tačiau besivystančiose šalyse nustatytas priešingas antibiotikų poveikis [14]. Pastaruoju metu didelis dėmesys skiriamas žarnyno mikrobiotai, žarnyno bakterijų įvairovės sumažėjimas bei tam tikrų rūšių išvešėjimas ar sunykimas, manoma, gali lemti ligos atsiradimą ar turėti svarbų vaidmenį patogenezėje [15].

 

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“. 2019 m. Nr. 4

 

Nuotraukoje - prof. dr. L. Jonaitis


 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.