Vėžio žymenys ir jų pritaikymas klinikinėje praktikoje

2017-02-17

Gyd. rezidentė Jaunutė Lukošienė

LSMU MA Gastroenterologijos klinika

 

Vėžio žymenys – tai didelė grupė medžiagų, kurias galima išmatuoti organizmo skysčiuose ir audiniuose, gaminamų piktybinių (vėžinių) ląstelių arba, kaip atsakas į neoplazijos procesą, gerybinių ląstelių, kurių ištyrimas ar identifikavimas yra naudojami ligonių klinikinėje diagnostikoje.

Kai kurie iš šių žymenų yra specifiški tik tam tikros rūšies vėžiui, kiti gali būti nustatomi sergant kelių rūšių onkologinėmis ligomis. Universalus žymuo, kuris būtų būdingas visiems vėžiniams procesams, nėra atrastas.

Klinikinėje praktikoje vėžio žymenys dažniausiai naudojami:

  • · anksti diagnozuoti vėžiniam procesui dar nesant jokių klinikinių požymių, netaikant kenksmingų sveikatai radiologinių procedūrų;
  • · greičiau diagnozuoti auglį esant atskiriems simptomams;
  • · patikslinti ligos stadiją ir klinikinę grupę;
  • · sekti ligos eigą gydymo metu;
  • · operacijos radikalumui įvertinti (žymenų turi sumažėti);
  • · pooperaciniu periodu (kai siekiama laiku pastebėti ligos atkrytį ir metastazavimą);
  • · laiku pakeisti gydymo pobūdį (jei vėžio žymenų nesumažėja gydant ankstesniuoju metodu);
  • · anksti diagnozuoti vėžio metastazes.

 

Vėžio žymenų tyrimo interpretavimas

Interpretuojant vėžio žymenų tyrimo rezultatus, reikia atsižvelgti į tai, jog jų padidėjimas gali būti sąlygotas ir tam tikrų nevėžinių ligų ar organizmo fiziologinių būsenų (pvz.: nėštumas, infekcija/uždegimas, nevėžiniai gerybiniai dariniai). Taip pat neigiamas rezultatas nereiškia, kad nėra auglio. Kiekvienas šių tyrimų turi tam tikrą specifiškumą ir jautrumą. Pavyzdžiui, 95 proc. tyrimo specifiškumas reiškia, kad tiriant 100-ą sveikų asmenų 95-iems vėžio žymens rodiklis bus normos ribose, tuo tarpu 5-iems iš jų rodikliai bus didesni nei norma. Todėl gavus atsakymą „virš normos ribos“ svarbu nepaskubėti ir turėti omenyje, kad tai nėra diagnozė. Tai tėra „aliarmas“, įspėjantis dėl reikalingų išsamesnių tolesnių tyrimų (echoskopija, biopsija). Tyrimo jautrumas, pavyzdžiui, 70 proc., pasako, kad tiriant 100-ą žmonių, turinčių vėžinį darinį, 70-čiai vėžio žymenų rodikliai bus padidėję, kai tuo tarpu 30-čiai asmenų jie bus normos ribose. Dažniausiai taip nutinka dėl to, kad vėžiniai dariniai dar yra pačiose užuomazgose, bet nebūtinai. Atlikus laboratorinį darbą nepriekaištingai vis dar nėra pasiekiamas šimtaprocentinis tikslumas vėžio aptikimui, tačiau prie to priartėjama atlikus daugelį vėžio žymenų iš karto. Vienas ir tas pats vėžinis darinys paprastai sukelia net keleto vėžio žymenų kiekio kraujyje padidėjimą. Kai tyrimai vienas kitą papildo ir neprieštarauja vienas kitam, tyrimų tikslumas yra kur kas didesnis nei pateiktuose pavyzdžiuose.

Navikiniai žymenys gali ir turi būti naudojami kaip pagalbinė priemonė kartu su kitais laboratoriniais bei instrumentiniais tyrimais (radiologiniais, citologiniais, histologiniais ir kt.), siekiant nustatyti onkologinės ligos diagnozę, įvertinti ligos progresavimą ir koreguoti gydymo taktiką. Kartais laboratorinis vėžio žymuo rodo spartų ligos progresavimą, o kitais instrumentiniais tyrimais šio požymio nematyti. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, vėžys gali progresuoti tose organizmo vietose, kuriose sunku nustatyti navikinių ląstelių augimą instrumentiniais tyrimais. Taip pat navikas gali būti išsisėjęs mažais dauginiais židiniais, kurie negali būti aptinkami echoskopiškai. Tokios mažos metastazės daugiau arba mažiau pasireiškia progresuojant beveik visiems piktybiniams navikams. Nors tokių darinių aptikti instrumentiniais metodais praktiškai neįmanoma, jų suminis dydis gali būti labai reikšmingas. Šių metastazių suminę masę gali rodyti vėžio žymenų koncentracija kraujyje. Jos didėjimas arba mažėjimas gali rodyti, liga progresuoja ar regresuoja. Antra priežastis, kodėl ligos progresavimas, nustatomas instrumentiniais ir laboratoriniais tyrimais, skiriasi, yra ta, kad instrumentiniai tyrimai ne visada gali tiksliai įvertinti piktybinio naviko dydį, jo progresavimo mastą. Tarkim, kepenų sonografinio tyrimo metu, ypač matuojant skirtingais prietaisais, matavimo paklaida yra dažnai pasitaikantis reiškinys. Būna atvejų, kai navikas ryškiai anaplastiškas ir mikroskopinis tyrimas nerodo jo histogenezės, o tai gali būti svarbu sudarant gydymo planą. Arba randama metastazių kauluose nenustačius pirminio naviko. Tokiais atvejais diagnozuojant gali padėti vėžio žymenų nustatymas. Visada reikia nustatyti konkretaus paciento vėžio žymens rodiklį iki pradedant gydyti. Antraip po operacijos gali būti neteisingai įvertinama, ar rodiklis padidėjo, ar nepakito. Vėlgi – pokytis ir normos ribose yra svarbus.

Kai kuriais atvejais siūloma tirti keletą vėžio žymenų. Kuriuos iš šių žymenų pasirinkti? Diagnozavus vėžį pirmą kartą, prieš jį pašalinant chirurginiu būdu gali būti naudinga ištirti visus žinomus šiam vėžiui būdingus žymenis. Tarkim, krūties vėžiui būdingi CA 15-3 ir CEA žymenys. Diagnozavus krūties vėžį, tikslinga nustatyti abu žymenis.

Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Gastroenterologija ir hepatologija“ 2016 Nr. 1

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.