Ką visuomenė turi žinoti apie skausmą po operacijos

2017-02-09

Kasmet pasaulyje atliekama daugiau kaip 300 milijonai operacijų: nuo mažiausių chirurginių procedūrų iki didelių, valandomis trunkančių svarbiausių organų operacijų. Skausmas po operacijos yra neišvengiamas, bet kažkaip išgyvenamas. Iš tikrųjų beveik pusė pacientų, kurie buvo apklausti po operacijų 20-ojo amžiaus pabaigoje, nurodė patyrę stiprų pooperacinį skausmą. Ilgalaikis skausmas po operacijų buvo tirtas prieš 25 metus Tarptautinės skausmo studijų asociacijos iniciatyva.

Palyginti nesenai pavyko suderinti pacientų šauksmą pagerinti būklę po operacijų su gydytojų noru sumažinti pooperacinį hospitalizavimo laiką – taip pradėta vykdyti pooperacinio skausmo kontrolė. Kartu pradėtos taikyti minimaliai invazinės chirurgijos technikos ir nauji skausmo malšinimo metodai leido pooperacinį skausmą kontroliuoti dar veiksmingiau, sumažinti nepageidautinų reiškinių skaičių ir didelę dalį chirurginių procedūrų atlikti ambulatorinėmis sąlygomis ar greitai pacientus išrašyti po trumpo hospitalizavimo. Nepaisant to, padidėjusio skausmo atvejai kasdienėje praktikoje rodo, kad dažnai po operacijų skausmas išlieka ilgą laiką.

Visuomenėje dar gajus vakarykštis požiūris į skausmą po operacijos:

ñ  Skausmas visada turi būti stiprus, nes tradiciškai operuojant atliekami dideli pjūviai, todėl sužalojami aplinkiniai audiniai.

ñ  Skausmas ligoninėje neišvengiamas.

ñ  Neseniai išrašytų pacientų skausmo niekas nevaldo, juo paliekama rūpintis pačiam pacientui (ar šeimos nariams) namuose.

ñ  Koncentruojamasi paprastai skausmo valdymo režimą, lemiantį nepageidaujamus reiškinius, kaip antai „ morfinas pagal reikalą“.

ñ  Nerenkami duomenys apie nesuvaldyto, po operacijos ilgai užsitęsiančio skausmo atvejus.

ñ  Hospitalines skausmo problemas sprendžia bet kas iš personalo, net su tuo nesusidūręs.

Priešingybė – naujas požiūris į skausmą po operacijos:

ñ  Beveik visais atvejais skausmas po operacijos gali ir turi būti valdomas fizinei ir emocinei funkcijoms optimizuoti.

ñ  Skausmo intensyvumas vertinamas pacientui esant ramybės būklės ir atliekant tam tikrą veiklą, kad skausmo gydymas būtų pritaikytas reabilitacijos poreikiams, kai skausmas silpnas, išskyrus sunkios galvos traumos ir pakitusios protinės veiklos atvejus.

ñ  Iš anksto atrenkami pacientai, kuriems reikės specialaus dėmesio dėl elgesio sutrikimų gydant opioidais iki operacijos.

ñ  Skausmo kontrolė derinama su kitais ikioperacinės ir pooperacinės priežiūros aspektais, pavyzdžiui, mitybos ir skysčių leidimo sureguliavimu.

ñ  „Multimodalus“ požiūris į skausmo kontrolę: gydoma įvairių klasių vaistais ir (kai galima) vietine anestezija, kad sumažėtų vieno vaisto, pvz., opioidinio analgetiko, šalutinis poveikis.

ñ  Suprantama, kad pacientai skirtingai praneša apie patiriama skausmą, pageidauja skirtingo gydymo ir skirtingai į jį reaguoja – tai priklauso lyties ir etninės grupės.

ñ  Paciento skausmo vertinamas išrašius iš ligoninės: nustatoma, kaip skubiai turi būti gydomas besitęsiantis skausmas ir nenumatytos operacijos pasekmės.

ñ  Pripažįstama (kai kuriose šalyse), kad ūminio skausmo po operacijos kontrolė tampa medicinos subspecialybe, įvaldančia augantį kiekį specifinių žinių ir specialias technikas, pvz., regioninę anesteziją.

Kad pasinaudotumėte šiomis naujovėmis, jūs ar jūsų šeimos nariai turėtų:

ñ  Pasidomėti chirurgo, ar pasiūlyta chirurginė procedūra sukels skausmą. Jei taip, kokio intensyvumo jis bus, kiek truks, kaip numatoma skausmą valdyti. Po kai kurios operacijų užsitęsusio skausmo rizika esti didesnė.

ñ  Atkreipti chirurgo ir kitų komandos narių (anesteziologo, slaugytojo, fizioterapeuto, klinikinio farmakologo) dėmesį į svarbius klinikinės istorijos aspektus: anksčiau patirtas skausmo problemas, dabartinį skausmo gydymą, šalutines reakcijas į vaistus.

ñ  Klausti:

  • Kas sudarys individualų „skausmo planą“ (net jei tai standartinis protokolas, pagal efektyvumą, patvirtintą buvusių pacientų, kuriems atliktos tokios pat operacijos)?
  • Ar planas bus „multimodalinis“, kitaip sakant, ar bus derinami įvairūs skausmo kontrolės metodai, t. y. vaistai ir (ar) vietinė anestezija, epidurinė ar nervo blokada, kad sumažėtų vieno vaisto, pvz., morfino, neigiama įtaka?

 

Plačiau skaitykite „Skausmo medicinos“ žurnale Nr. 1, 2017

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.