Profesorius Kęstutis Petrikonis: „Pokyčius daryti sudėtinga, bet tai vienintelis kelias, kuriuo reikia eiti“

2017-02-09

Apie neurologiją, skausmo medicinos viziją, sveikatos mokslų edukologiją, apie naujas idėjas bei jaunimo skatinimą nebijoti imtis atsakomybės įgyvendinant savo troškimus, taigi – apie atsakingą akademinį bei klinikinį darbą ir gyvenimą kalbamės su naujuoju Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prorektoriumi studijoms profesoriumi dr. Kęstučiu Petrikoniu.

 

Gerbiamas Profesoriau, pasirinkote sudėtingą ir atsakingą mediko kelią, ir, kaip matome ir žinome, labai gražiai šiuo keliu žengiate į priekį. Ar gimėte būti daktaru, ar tai tėvelių užgaida? O gal tai buvo Jūsų, vidurinę mokyklą bebaigiančio jaunuolio, savarankiškas sprendimas?

Nėra ką slėpti – tėveliai to norėjo. Vis dėlto nors mano mama – gydytoja, bet ne tik tai lėmė mano pasirinkimą. Sprendimas gyvenimą susieti su medicina buvo spontaniškas, nepaisant to, kad medicina man nuo mažens imponavo, kad medicinos temomis rašančią spaudą (ne tik lietuvių kalba) skaičiau nuo šeštos klasės. Kad mokysiuosi medicinos, apsisprendžiau labai greitai, vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje, iki egzaminų likus gal mėnesiui.

Jei sprendimas buvo spontaniškas, turbūt iki jo priėmimo turėjote kitų planų?

Taip, planavau studijuoti žurnalistiką arba ekonomiką. Suprantu, kad su medicina tai mažai ką turi bendra, tačiau žurnalistika tais neramiais Lietuvoje laikais buvo šiek tiek chaotiška, o ekonomika dėl santvarkų keitimosi irgi neatrodė itin viliojančiai. Tegul tai bus mano likimą nulėmęs atsitiktinumas – tuo metu į mano rankas pakliuvo vieno mediciną studijavusio studento biologijos užrašai. Man ši mokslo kryptis paliko puikų įspūdį – viskas gana konkretu, suprantama ir aišku (dabar išties linksma tai prisiminti!). Todėl greitai suvokiau, kad būtent medicina – ta sritis, kurią turiu pasirinkti.

Ir, kaip supratau, nesijaučiate prašovęs pro šalį?

Jokiu būdu! Dabar esu laimingas, kad kadaise priėmiau būtent tokį sprendimą.

Neurologija yra Jūsų pirmoji meilė, kurios, atrodo, niekada neišduosite. Kodėl būtent neurologija, o ne, pavyzdžiui, didžiulio populiarumo daug metų neprarandanti chirurgija?

Kai stojau į rezidentūrą, turėjau du pasirinkimus: neurologiją ir fizinę mediciną bei reabilitaciją. Neurologijoje jau turėjau sukaupęs tam tikrą patirtį, turėjau įdirbį, kartu tai buvo savotiška mano paslaptis, – nors studijų metais, kai laikiau šios srities egzaminą, buvau gavęs puikų įvertinimą, vis tiek jaučiau, kad daug ko dar nežinau, nemoku. Atkakliai gilinausi į neurologiją ir penktajame, ir šeštajame kurse, vėliau – internatūroje, rezidentūroje. Tada atrodė, kad neurologija – labai sunkiai įkandama disciplina, o aš pasižymėjau atkaklumu, taigi gal ir tai manyje paskatino norą rinktis būtent į šį dalyką.

Kokie neurologijos klausimai Jums yra artimiausi, į kokias neurologijos sritis esate labiausiai įsigilinęs?

Tai periferinių nervų ligos, įvairūs judesių sutrikimai, skausmo medicina, su stuburu susiję skausmo sindromai, Alzheimerio, Parkinsono ligos, retos būklės, retos situacijos, kurios susijusios su nekasdiene diagnostika, kai esti tam tikrų niuansų, kai reikia individualaus, personifikuoto, konkrečiam ligoniui pritaikyto gydymo. Man tas patinka, būtent čia matau šios specialybės prasmę. Juk daugeliu kitų atvejų ligą gali nustatyti vidaus ligų (šeimos) gydytojas – neurologo gali ir neprireikti. Tiesa, tenka pripažinti, jog mes, neurologai, atliekame nemažai darbo, kurį turėtų atlikti kitų sričių, kitos kvalifikacijos specialistai. O dėl chirurgijos... Aš studijų metais irgi buvau pagalvojęs apie chirurgiją, bet suvokiau, kad ji – ne man. Tiesa, kai atėjau į neurologiją, iškart sulaukiau klausimų, kodėl renkuosi neurologiją, – jei jau taip traukia ši sritis, bent jau rinkčiausi neurochirurgiją. Viena gydytoja anesteziologė kartą tiesiai manęs to paklausė. O aš jai atsakiau: „Nes neturiu rankų. Neurochirurgijai tinkamų rankų“. Tada ji atsisuko į šalia buvusius neurochirurgus, kurių kvalifikaciją, operavimo techniką ir gebėjimus puikiai žinojo, ir paklausė, kurie iš jų „turi rankas“. Atsakymas buvo iškalbingas – daugelio į šoną nusuktos galvos. Taigi, turbūt ne tik mano įsitikinimu, chirurgui reikia ne tik rankų, bet ir šaltos galvos, drąsos, ypatingos atsakomybės ir daug kitų dalykų. Nepakanka vien technikos arba vien protingų sprendimų – reikia, kad viskas būtų kartu.

Greta neurologijos domitės ir skausmo pažinimo klausimais. Iš Lietuvos skausmo draugijos prezidento doc. Arūno Ščiupoko girdėjome, kad į „skausmą tikinčiųjų“ būrelį įstojote kartu su šios draugijos gimimu, o docentas dar pabrėžė, kad „tas aktyvus jaunuolis“ buvo vienas veiksnių, paskatinusių draugiją veiklai, kuri nerimsta iki šiol. Kaip buvo iš tikrųjų?

Norėčiau šiek tiek patikslinti. Su docentu Arūnu Ščiupoku visai atsitiktinai susitikome vienoje kelionėje į tarptautinį kongresą, regis, kokie dveji metai prieš įsikuriant Lietuvos skausmo draugijai. Jau tada mudu kai ką šiuo klausimu padiskutavome, aptarėme. O jeigu dar tiksliau, su skausmo problemomis – tam tikru pažinimu, gydymo technika, kaip įveikti vienokias ar kitokias skausmo būkles ir panašiai – susidūriau dar anksčiau, apie 1993–1994 metus.

 

Plačiau skaitykite „Skausmo medicinos“ žurnale Nr. 1, 2017

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.