Sveikatos apsaugos ministras prof. Aurelijus Veryga: „Visiems skausmą kenčiantiems ligoniams laiku turi būti prieinama daugiafunkcė pagalba“

2017-02-09

Lietuvos skausmo draugijos pirmininkas doc. Arūnas Ščiupokas su kolegomis bendraminčiais prieš daugiau nei dešimtmetį iškėlė licencijuotų skausmo specialistų rengimo klausimą, tačiau ir šiandien medicinos paslaugas skausmo klinikose teikia gydytojai bei slaugytojai entuziastai. Nors specializuotas paslaugas teikiančių specialistų rengimą įteisinantys teisės aktai seniai parengti, jie kažkodėl dūla Sveikatos apsaugos ministerijos stalčiuose. Gal naujoji ministerijos vadovybė Lietuvos skausmo draugijos narius ir visus skausmo klinikose dirbančius gydytojus bei slaugytojus pagaliau išgirs? Apie tai kalbamės su sveikatos apsaugos ministru prof. Aurelijumi Veryga.

Gerbiamas ministre, pradėkime iš toliau: žodis „skausmas“ asocijuojasi su liga, su medicina. Ką Jums, kaip gydytojui, reiškia žodžių junginys „skausmo medicina“?

Pirmiausia turbūt reikėtų atskirti, kas yra liga, o kas – sindromas. Ūminis skausmas yra labiau sindromas, simptomas, leidžiantis žmogui suvokti, suprasti, kad jis serga, o medikui – identifikuoti, kokia tai sveikatos problema, kas organizme vyksta. Lėtinis skausmas yra pripažįstamas liga. O jei tai liga, natūralu, kad medicinoje turi būti sritis, kuri tą ligą gydo. Skausmo medicina ir yra ta sritis, kuri teikia pagalbą žmonėms, kenčiantiems lėtinį skausmą.

Tyrimai rodo, kad lėtiniu skausmu, arba skausmo liga, Lietuvoje šiandien serga per 20 proc. suaugusiųjų, ir šie skaičiai nuolat auga. Ką Jūs, kaip politikas, manote – ar situaciją įmanoma suvaldyti? Jei taip – kokie galėtų būti Jūsų, kaip sveikatos apsaugos ministro, sprendimai?

Tendencijos, fiksuojamos Lietuvoje, panašios visame pasaulyje – lėtiniu skausmu sergančių žmonių skaičius auga. Bet turbūt turėtume atsakyti ir kodėl taip yra. Anksčiau skausmas buvo laikomas sutrikimu, bet ne tam tikra liga, todėl natūralu, kad skausmo kamuojami žmonės nesulaukdavo pagalbos. Dabar jis laikomas liga – lėtinis skausmas pradedamas diagnozuoti. Taigi skausmo liga sergančių asmenų skaičiaus didėjimas iki tam tikro lygio yra susijęs su geresne diagnostika, su specialistų supratimu, kad tai yra problema, – ją reikia įvardyti ir žmogui padėti. Pasikartosiu – ligonių daugėjimas iki tam tikro lygio yra natūralu ir normalu. Svarbiausia, kad visi specialistai žino, ką reikia diagnozuoti, kad ligoniui padėtų, kad žmonės, kuriuos vargina skausmas, nekentėtų. Taigi skausmo diagnozavimas – pirmasis žingsnis, bet vien to neužtenka. Svarbiausia, kad pradėtų daugėti ligonių, kurie gauna pagalbą ir išsivaduoja iš skausmo. Sveikatos politikai turi sudaryti sąlygas specialistams dirbti: skausmo ligą diagnozuoti, toliau spręsti skausmo problemas. Anksčiau vyravo požiūris, kad skausmas tarsi bausmė, kurią žmogus turi iškentėti, tačiau dabartinė medicina absoliučia dauguma atvejų padeda šią problemą sėkmingai išspręsti. Taigi pagrindinė žinia žmogui – kad skausmo kentėti nereikia. Politikai turi kuo skubiau priimti reikiamus sprendimus, kurie sudarys sąlygas tokią pagalbą gauti visiems skausmo kamuojamiems žmonėms.

Turite galvoje skausmo klinikų tinklo šalyje plėtimą?

Ne tik klinikų – ir skausmo kabinetų, skausmo centrų steigimą. Tai būtų įvairaus lygio centrai, o pagalba, kaip minėjau, turi būti prieinama visiems žmonėms, kenčiantiems lėtinį skausmą, nesvarbu, kurioje šalies vietoje, kuriame regione jie gyvena. Labai daug tokių skausmo centrų turbūt neturėsime, nes tam reikalinga armija specialistų, kurie turėtų teisę tokias paslaugas teikti ir norėtų dirbti kiekviename mieste ar miestelyje. Tačiau kitų medicinos sričių gydytojai turi žinoti, kad tokia pagalba egzistuoja, ir ligonį laiku siųsti ten, kur jam būtų patogiausia ir arčiausia. O kad tokių vietų – skausmų klinikų, centrų, kabinetų – Lietuvoje turi būti daugiau, nei yra dabar, be abejo, reikia sutikti.

Iš visų buvusių sveikatos apsaugos ministrų tik Juozas Olekas (ministerijai vadovavęs 2003–2004 metais) išleido pirmuosius teisinius aktus, nors ir minimaliai, tačiau reglamentuojančius skausmo medicinos paslaugų teikimą pacientams. Vis dėlto pirmajai skausmo klinikai Lietuvoje jau daugiau kaip 20 metų, o iš viso tokių klinikų šalyje nėra nė dešimties. Taigi skausmo medicina, kaip sritis, išlieka „užuomazgos“ stadijos, jokios pažangos per daugiau kaip 10 metų nejuntama. Ar ketinate šiuo klausimu ką nors keisti?

Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad tokie klausimai yra keliami, nes aš ministerijoje pradėjau dirbti visai neseniai, sunku žinoti, kokie sprendimai ankstesnių ministrų nebuvo priimti, ko trūko, kas buvo vilkinama. Šiuo klausimu pasidomėjau giliau ir jau galiu informuoti, kad suformavome specialistų grupę, kuri gana greitai turėtų baigti parengti teisinius dokumentus, ir visi reikalingi sprendimai bus nedelsiant priimti. Manau, kad tai vienas iš darbų, kurį galima atlikti labai greitai, ir man keista, kodėl tas nebuvo padaryta anksčiau, kad taip ilgai delsta. Juo labiau, kad aiškiai žinoma, kaip minėtas problemas galima spręsti: rengti skausmo medicinos specialistus, steigti centrus ar kabinetus. Darbo grupė intensyviai dirba, todėl skausmo medikams svarbaus ministro įsakymo ilgai laukti tikrai nereikės. Kartu galima pasidžiaugti, kad ir skausmo medicinos paslaugų prieinamumas taps daug geresnis.

Plačiau skaitykite „Skausmo medicinos“ žurnale Nr. 1, 2017

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.