Ūminio ir lėtinio skausmo po operacijos elgesiniai rizikos veiksniai ir intervencijos, įskaitant hipnozę

2017-06-21

Medicininiai apžvalgininkai visada pažymi, kad kuo stipresni paciento įsitikinimai apie ūminio skausmo, kilusio dėl ligos ar po procedūros, įveiką, tuo labiau tikėtina, kad tokia įveika ir įvyks. Kadangi ūminio skausmo malšinimas tampa vis labiau išskiriamu šalia bendros pooperacinės priežiūros, net ir ankstyvesni tyrimai pabrėžia elgesinių veiksnių kontrolę ūminio skausmo atveju.

 

Toks požiūris išlieka ir šiandien [15]:

  • kontroliniai tyrimai, atlikti daugiau kaip prieš penkis dešimtmečius, parodė, kad pacientai, kurie yra aktyvesni bendruomeninėje veikloje ar palaikantys gerus santykius su personalu, kuris juos prižiūri, dažniau po operacijos teigiamai reaguoja į placebą;
  • beveikt prieš 50 metų atlikti kontroliniai tyrimai, kad morfino poreikis po operacijos sumažėja, kai prieš operaciją pacientai buvo detaliai supažindinami su operacija ir procedūromis, kurios jų laukia po operacijos, įskaitant ir numatomą skausmo intensyvumą ir trukmę [4].

 

Ūminis pochirurginis skausmas

Štai toks vaizdas kyla iš paciento paruošimo spektro ir atributų, kurie daro įtaką ūminio skausmo patirčiai po operacijos:

  • Vienu atveju kalbama apie nerimastingus pacientus: jie apie ligą informuoti, menkai socialiai apsaugoti, neturi pasitikėjimo asmenų ar visos sistemos, kuri juos prižiūri, jie labai susikoncentruoja ir katastrofuoja dėl savo skausmo, jaučia, kad jų chirurginė intervencija ir sveikimas po jos labai mažai ar beveik visai nekontroliuojami, jie neturi įsitikinimo, kad sugrįš į buvusią prieš operaciją darbovietę. Nesenais laikais didelių dozių ikioperacinė opioidų terapija sukūrė daug tokių pacientų, ir jie atvykdavo chirurgijai po opioidų vartojimo.
  • Kitokie yra pacientai, kurie tiki savo šeima ir medikais, tiki gera chirurgijos baigtimi, tiki, kad ji kontroliuojama, nefiksuoja savo dėmesio į skausmą ir yra motyvuoti grįžti į savo buvusio funkcinio pajėgumo lygmenį. 

Kai kuriais atvejais šie bruožai yra tik savybės, bet kartu tai parodo, kad pacientai gali išmokti, kaip tai pasiekti. Pastaraisiais dešimtmečiais daugybė tyrimų parodė, kad šie elgsenos būdai yra efektyvūs mažinant ūminį pochirurginį skausmą ir kitus simptomus, kaip antai nerimą [6, 12, 20].

Kartu su pacientų mokymu yra papildomi būdai:

  • standartiniai scenarijai naudotini per procedūras, kai pacientai paruošiami taip, kad pakeistų sensorinį signalą emociškai labiau neutraliu (pvz., „šiltas“ ar keliantis diskomfortą, o ne „adatėlėmis dilgčiojantis“);
  • hipnozinė įtaiga ar apmokymas autosugestijos prieš procedūrą [9];
  • pažintinės elgesio technikos, kaip antai atvaizdų valdymas;
  • dėmesio modifikacija distrakcija, virtualia realybe, muzika;
  • relaksacija taikant grįžtamąjį ryšį, kontroliuojamus kvėpavimo pratimus.

 

Lėtinis pochirurginis skausmas (LPCS)

 

LPCS pažeidžia nuo 10 iki 20 proc. pacientų. Apskaičiuota, kad atvejų skaičius ir paplitimas labai svyruoja priklausomai nuo taikytų nustatymo metodikų, operacijos esmės, apklaustų pacientų. Perėjimas nuo ūminio į lėtinį pochirurginį skausmą yra kompleksinis reiškinys ir atspindi biologinius, psichologinius, socialinius-aplinkos veiksnius [5]. Sensoriniai laidai perduoda informaciją nuo pažeisto audinio į centrinę nervų sistemą, kai psichologiniai veiksniai moduliuoja skausmo potyrį ir individualius atsakus į skausmą.

Psichologiniai veiksniai, kurie predisponuoja LPCS:

-          ikioperacinė depresija [11];

-          ikiopearacinis nerimas [17];

-          ikioperacinis skausmo katastrofizavimas [16, 17];

-          ikioperacinio potrauminio streso sutrikimo simptomai [8];

-          ikioperacinė chirurgijos baimė [13, 18];

-          ankstyvoji pooperacinė kineziofobija [2, 14].

Minėti veiksniai gali koegzistuoti ir skatinti didesnius padarinius. Jaunesnis amžius, moteriškoji lytis gali tai sustiprinti. Veiksniai taip pat svyruoja priklausomai nuo chirurgijos tipo. Socialiniai veiksniai papildo psichologinius veiksnius.   

Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2017 Nr. 2

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.