Suaugusiųjų pooperacinio skausmo valdymas

2017-06-21

Skausmo po chirurgijos nuslopinimas yra svarbus paciento gerai savijautai bei komfortui, kadangi tai padeda greitesniam ir geresniam sveikimui. Ankstesni būkštavimai dėl priklausomybės nuo morfino ar panašių opioidų paskatino plėtoti multimodalinį požiūrį ir, kas įgyvendinama, regioninės anestezijos technikas, siekiant pagerinti efektyvumą ir sumažinti šalutinius poveikius.

 

Gausūs sukaupti moksliniai įrodymai kreipia į atitinkamų vaistų parinkimą bei strategiją, kad reikia atsižvelgti į kiekvieno paciento poreikius ir atskirai į operacijos tipą.

Šie įrodymai remia tris pagrindinius strateginius komponentus:

-          multimodalinę analgeziją;

-          specifinę procedūrai analgeziją;

-          neatidėliotiną reabilitaciją po operacijos.

 

Multimodalinė analgezija

Istoriškai pochirurginis skausmas buvo valdomas skiriant opioidus, kaip antai morfiną, kuris paprastai buvo švirkščiamas į raumenis. Nors opioidai išlieka svarbiu pochirurginio stipraus skausmo valdymo komponentu, jų atskiras pavienis vartojimas sukelia reikšmingas problemas, kaip antai kvėpavimo nepakankamumą, sedaciją, pykinimą ir vėmimą, užsitęsusį žarnyno funkcijos neatsigavimą. Šie šalutiniai reiškiniai kelia grėsmę paciento saugumui ir/ar trukdo sveikimo ir reabilitacijos procesui, kartu užlaiko paciento išrašymą iš ligoninės. 

Įrodymais pagrįstos rekomendacijos dabar siūlo taikyti du ar daugiau analgezinių vaistų ar analgezinių technikų, siekiant veikti kelis veikimo mechanizmus („multimodalinė“ ar „balansuota“ analgezija).

Multimodalinės analgezijos privalumai:

  • sustiprinama analgezija;
  • sumažinamas oipidų poreikis;
  • sumažinamas opioidų šalutinis poveikis.

Dabartiniai įrodymai palaiko ten, kur įmanoma, vietinės analgezijos ir periferinės ar neuroaksialinės regioninės analgezijos, kaip svarbių multimodalinės analgezijos elementų, naudojimą.

Sisteminiai analgetikai, kurie patvirtinti kaip esantys potencialiai efektyvūs multimodalinės analgezijos komponentai, skirti pochirurginio skausmo gydymui, yra šie:

  • paracetamolis (acetaminofenas);
  • neselektyvieji NVNU ir COX-2 inhibitoriai;
  • alfa-2-delta moduliatoriai (gabapentinas, pregabalinas);
  • NMDA receptorių antagonistai (ketaminas);
  • alfa-2 adrenerginiai agonistai (klonidinas, deksmedetomidinas);
  • sistemiškai skiriami vietiniai anestetikai;
  • gliukokortikoidai.

 

Procedūroms specifinė analgezija

Pastaruoju metu daugumos sisteminių apžvalgų pooperacinio skausmo valdymo duomenys apžvelgiami pagal nevienalyčių populiacijų klinikinius tyrimus. Toks požiūris negali išskirti tam tikrų analgetikų ar operacinių technikų specifinių savybių, būdingų konkrečiai chirurginei subpopuliacijai.

Aišku, kad skirtingos chirurginės procedūros sukelia:

  • skausmą, kuris kyla skirtingais mechanizmais (skeleto-raumenų skausmas po ortopedinės chirurgijos ar visceralinis skausmas po pilvo chirurgijos);
  • skausmą, kurio intensyvumas skirtingas ir funkcijos sutrikimas taip pat skirtingas;
  • skausmą, kurio vieta yra skirtinga.

Šios aplinkybės veda link to, kad analgezijos principai turi būti specifiniai kiekvienam chirurgijos tipui ir kiekvienai populiacijai.

Įrodymais pagrįstos rekomendacijos pooperacinio skausmo valdymui specifinėmis procedūromis yra prieinamos (žr. toliau cituojamą PROSPECT interneto puslapį). Tolesni tyrimai būtini, siekiant nustatyti, kokie specifiniai komponentų deriniai labiausiai tinkami atskiriems pacientams kiekvienai operacinei ir pooperacinei aplinkai.

Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2017 Nr. 2

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.