„Aktorius turi saugoti sveikatą, nes dažnos ligos atimtų vaidmenis...“

2017-08-30

Garsios aktorės, Kauno miesto garbės pilietės Reginos Marijos Varnaitės-Eidukaitienės kūrybos aruode – dešimtys vaidmenų teatre, kine bei televizijoje ir daug garbingų apdovanojimų...  Visa tai byloja apie neeilinį menininkės talentą, sukauptą profesinę patirtį ir tos patirties įvertinimą. Legendinė aktorė pokalbio metu nesyk pakartoja, kad kūrėjo darbas nėra lengvas, tačiau jei tokią profesiją žmogus pasirinko, vadinasi, ji jam patiko, buvo prie širdies; o jei darbas patinka, visi sunkumai yra įveikiami!

Visai neseniai, gegužės 19 dieną, aktorė Regina Varnaitė šventė įspūdingą gimtadienį – 90 metų jubiliejų! Su viena garsiausių šalies aktorių kalbamės apie viską – darbą, gyvenimą, savijautą ir, žinoma, sveikatą bei jos saugojimą.

 

Gerbiama Aktore, pirmiausia noriu Jums perduoti skaitytojų linkėjimus išskirtinio jubiliejaus proga. Daug stiprybės ir dar daugiau sveikatos, o optimizmo, geros nuotaikos Jums, regis, ir taip netrūksta...

(Užkrečiantis juokas). Ačiū, ačiū! Malonu, kad mane prisimena…

 

Jums turbūt lengviausia atsakinėti į klausimus apie aktorystę, teatrą, vaidmenis. O jei pabandytumėte aktoriaus profesiją susieti su sveikata? Ar daug sveikatos atima, dvasinių ir fizinių jėgų pareikalauja aktoriaus profesija?

Kaip yra kitiems aktoriams – neįsivaizduoju (vėl kvatoja)… O jei kalbėčiau apie save – nepasakyčiau, kad aktorius turėtų pasižymėti itin gera sveikata. Kita vertus, jei savęs neprisižiūrės, nesisaugos – negerai. Juk sirguliuojant vaidinti scenoje – ne pyragai… O jei liga dar rimtesnė, į sceną gali ir nepajėgti išeiti! O jei to paties vaidmens dublerio nėra, tektų nukelti spektaklį. Kuriam teatro direktoriui patiktų, jei aktorius dažnai sirgtų, jei dėl jo ligų vis reikėtų koreguoti repertuarą? Manau, ši problema būtų išspręsta labai greitai – ligotam aktoriui pradėtų mažinti vaidmenis ar visai jų neskirtų. O mes, aktoriai, vaidmenų juk visada laukiame!

 

Ar pačiai Jums yra tekę lipti į sceną nesveikuojant?

Per tuos šešis dešimtmečius, praleistus scenoje, visko pasitaikė. Ir su skaudama gerkle vaidinau, ir karščiuodama… Bet tai tokios, kaip sakoma, menkos ligos. O va, jei gripas į lovą nuversdavo, tada jau viskas, neprivaidinsi. Užtat ir stengdavausi sveikatą saugoti, ja rūpintis, kad nebūtų nereikalingų „prastovų“. Dar jei grįžtume prie ankstesniojo klausimo, tai galiu pridurti, jog darbas teatre man visą gyvenimą labai patiko, todėl nors aktorystė – išties profesija ne iš lengvųjų, visi pasitaikantys sunkumai būdavo lengvai įveikiami. Man niekada teatre nebuvo sunku. Man ten visada būdavo gera ir smagu!

 

Jei vertintume aktorius platesniu, pasauliniu mastu, turbūt sutiksite, kad nors tokia profesija ją pasirinkusiajam būtų ir pati mylimiausia, išsvajota, kartu ji yra ir šiek tiek pavojinga. Žinome ne vieną atvejį, kai garsi teatro ar kino žvaigždė įjunko į narkotikus, alkoholį ir gyvenimą baigė tragiškai… Vadinasi, nėra lengva aktoriaus dalia, kaip gali pasirodyti iš šalies? 

Apie tokius atvejus pasakysiu trumpai: ne draugas, kaimynas ar giminaitis kaltas, jei pats durnas esi! Manau, kad viskas priklauso tik nuo paties žmogaus: kokį gyvenimą jis susikuria, tokį ir nugyvena. Profesija čia niekuo dėta, jei kažkur kažkokia kino ar teatro garsenybė nusigėrė ar kitaip nusivažiavo ir pradėjo kvailioti… Tai tik jų pačių atsakomybė.

 

Turbūt ne veltui sakoma, kad kuo žmogus labiau užsiėmęs, tuo mažesnė tikimybė, kad jį pradės „persekioti“ dvasinė liga depresija. Sutinkate?

Iš tikrųjų galima su tuo sutikti… Juk kai dirbi, neturi laiko galvoti, kad tau nesiseka, kad kažkas negerai, kad kas nors nuvylė ar įskaudino, sugadino nuotaiką… Kita vertus, žiūrint koks tas darbas, kurį dirbi. Jei žmogus turi pašaukimą ir aplinkybės susiklosto palankiai, kad galima savo pašaukimą visapusiškai realizuoti, tada viskas gerai. Pasitaiko, kad nors žmogus ir talentingas, bet kažkaip nesusiklosto jo gyvenimas, negauna vaidmenų ar trukdo asmeninės aplinkybės. Tuomet tikriausiai ir ateina tas nusivylimas, kuris graužia žmogų, kad jis negali padaryti to, ko troško, kad talentas liko neįvertintas, nepastebėtas.

 

Aktoriai yra kūrybiniai darbuotojai, o dauguma kūrėjų – itin emocionalūs, jautriai reaguojantys į bet kokius pokyčius. Kaip Jus veikia (jei veikia) sezonų, metų laikų kaita? Kaip nuteikia tamsūs žiemos vakarai, rudens darganos, pavasario spalvos, vasaros kaitros? 

Nesijaučiu esanti kuo nors išskirtinė – gyvenu kaip ir visi kiti žmonės. Kad ir kaip nemėgtume žiemos šalčių ar rudens lijundrų, reikia išmokti džiaugtis tuo, ką turime. Juk tai nuo mūsų nepriklauso… Jei Dievas sukūrė metų laikus, nori nenori tenka išgyventi ir šaltą žiemą, ir rudens darganas, kad ir kaip mums tai nepatiktų. Tik savo gyvenimus galime tvarkytis taip, kaip patiems atrodo geriausia.

 

Žiūrovai Jus nuo seno pažįsta ir prisimena kaip visada nuotaikingą, optimistišką, besikvatojančią aktorę. Tokia, panašu, esate ir gyvenime. Begalinis optimizmas turbūt labai palengvina kartais ne itin malonią būtį?

Scenoje – taip, esu kvatoklė, dažniausiai tekdavo nuotaikingi vaidmenys. Tačiau gyvenime visko pasitaikydavo ir iki šiol pasitaiko. Būna, kai pačiai savijauta suprastėja arba kai kokia bėda artimąjį ar giminaitį ištinka – tada nelabai kyla noras kvatotis… Nemanykite, kad visada esu tik linksma, puikiai nusiteikusi. Nežinau, nuo ko tai priklauso, bet man atrodo, kad yra laikas džiaugtis ir yra laikas liūdėti. Kad ir kokios didelės bėdos nutiktų, visam likusiam gyvenimui juk neužsisklęsi, nesėdėsi gedule. Visi žmonės išgyvena netekties skausmą. Liūdėjau, kai mirė tėvelis, mamytė, ypač skaudu buvo po vyro netekties. Bet kartu supratau, jog tokie dalykai neišvengiami, kad ir kaip sunku, tenka su tuo susitaikyti. Toks yra gyvenimas, taip Dievo surėdyta – nieko nepakeisi. Negali sustoti ir visko atsisakyti – gyveni, vaidini, šypsaisi ir kvatoji toliau…

 

Teigiama, kad, be tam tikrų sunkumų, aktoriaus profesija turi ir pliusų. Vienas iš jų – kad aktorius niekada nesusirgs Alzheimerio liga, nes nuolat „kala“ tekstus, t. y. smegenys nuolat veikia „darbiniu režimu“. Kaip Jums sekdavosi šioje srityje?

Viskas priklauso nuo to, koks tas tekstas – labai ilgas ar tik epizodinis. Be abejo, tekdavo tekstus kalti kaip eilėraščius, bet iš tikrųjų aktoriui tekstą padeda išmokti ir mintis, ką jis norės suvaidinti. Jau mokydamasis tekstą aktorius įsivaizduoja, ką ir kaip vaidins, žino, kaip tas išmoktas eilutes reikės publikai pasakyti. Visko pasitaikydavo – kartais labai greitai išmokdavau, o kartais tekdavo ir ilgiau pasėdėti. Nutikdavo ir tokių kuriozų: tekstą moku kaip abėcėlę, o išeinu į sceną ir staiga viską pamirštu! Bet, laimė, iškart į pagalbą ateidavo kiti spektaklio aktoriai ar kažkas iš užkulisių pasufleruodavo. Kitąsyk ir savais žodžiais išsakydavau mintį arba „užsikabindavau“ už kitos frazės ir taip iš nedėkingos situacijos pavykdavo „išsivynioti“… Ne man vienai tokių dalykų – kai scenoje staiga pamirštamas tekstas “ pasitaikydavo.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 4

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.