Clostridium difficile – oportunistinė infekcija, sukelianti diarėją

2016-09-28

Dalia Kasperavičiūtė

Respublikinė Kauno ligoninė

 

Oportunistinė infekcija yra apibūdinama kaip progresuojanti infekcija, sukelta mikroorganizmo, kuris įprastinėmis sąlygomis yra mažai patogeniškas (arba visai nepatogeniškas), tačiau esant kitai sunkiai patologijai ar gydant slopinančiais imunitetą vaistais gali sukelti infekciją. Oportunistinės infekcijos paprastai kelia daug problemų, kadangi jas sunku atpažinti, jos gali būti susijusios su dideliu mirtingumu dėl sunkios ligos eigos ir sunkumų gydant. Viena iš šių infekcijų, Clostridium difficile (toliau C. difficile) bakterija, kuri gamina toksinus, pažeidžiančius žarnyną ir sukeliančius įvairaus sunkumo viduriavimus (diarėjas). Kai kurie asmenys, taip pat kūdikiai, gali nešioti bakteriją be ligos simptomų, bet daugeliu atvejų išsivysto sunki diarėja su žarnų uždegimu (kolitu), galinti sukelti ir ligonių mirtį.

 

C. difficile bakterijos ypatumai

C. difficile yra sporas gaminanti gramteigiama anaerobinė bakterija, įprastai vegetuojanti žmogaus storajame žarnyne. C. difficile sveiko suaugusio žmogaus normalioje žarnyno mikrofloroje sudaro apie 0,01–0,001 proc., bet vartojant antibiotikus tie skaičiai ženkliai padidėja net iki 15–40 proc. Šį mikroorganizmą žarnyne turi apie 80 proc. kūdikių ir vaikų, rečiau (apie 5 proc.) randami suaugusiųjų žarnyne. Po hospitalizacijos ligoninėje žarnyno kolonizacija auga ir apie 20–40 proc. pacientų randama C. difficile, nors infekcijos požymių nėra. C. difficile yra dažnas hospitalinių infekcijų (diarėjų) sukėlėjas, bet retai sukelia vaikų ir sveikų suaugusių, kurių žarnyne palaikoma normali mikroorganizmų populiacija, infekcijas. C. difficile gali pradėti greitai daugintis ir gaminti ligą sukeliančius toksinus, kai vartojami antibiotikai sutrikdo žarnyno bakterijų pusiausvyrą. Nustatyta hipervirulentiška C. difficile atmaina NAP1/BI/027, kuri sukelia sunkios formos infekciją ir jos protrūkius. Ši padermė virulentiškesnė ir atsparesnė antibiotikams, jos sukelta infekcija sunkiau gydoma ir lemia daugiau mirčių.

Pagrindiniai rizikos veiksniai: vyresnis amžius (ypač daugiau nei 65 m.), ilgai trukęs (paskutiniuosius 3–6 mėn.) antibiotikų (ypač klindamicino, ampicilino, cefalosporinų) vartojimas, neseniai atliktos chirurginės žarnyno operacijos/procedūros, skrandžio sulčių sekreciją slopinančių vaistų (antacidų, protonų siurblio inhibitorių – PSI) vartojimas, imunosupresija dėl vėžio chemoterapijos arba imunosupresantų vartojimo, sunkios gretutinės ligos, ilgas (ilgesnis nei 3 d.) gydymasis sveikatos priežiūros įstaigoje.

 

Diagnostika

Pagrindinis C. difficile infekcijos klinikinis simptomas – viduriavimas vandeningomis išmatomis. Šios infekcijos išraiška gali būti labai įvairi: nuo besimptomio nešiojimo iki sunkios žaibinės ligos ir toksinio žarnos išsiplėtimo. Norint patikslinti žarnyno infekcijos egzistavimą, atliekami mikrobiologiniai tyrimai, patvirtinantys C. difficile toksinus. Mikrobiologinius tyrimus C. difficile toksinams nustatyti išmatose tikslinga atlikti, kai išmatos yra neformuotos, su kraujo priemaiša, pacientas yra 65 metų amžiaus ar vyresnis, kai suviduriuoja hospitalizuotas pacientas arba yra klinikinės indikacijos, pvz., vartojami ar vartoti antibiotikai, diagnozuotas pseudomembraninis kolitas.

C. difficile diagnozuojama esant vienam šių kriterijų:

  • diarėja ir teigiamas laboratorinio tyrimo rezultatas dėl C. difficile specifinių A (TcdA) ir/arba B (TcdB) toksinų išmatose;
  • pseudomembraninis kolitas tiriant žarnyną kolonoskopu;
  • C. difficile infekcijai būdingi žarnų histopatologiniai pakitimai, kurie randami endoskopijos, kolektomijos arba biopsijos metu paimtuose bandiniuose.

Endoskopinis žarnyno tyrimas yra greičiausias būdas diagnozuoti pseudomembraninį kolitą kritiniais ligos atvejais, esant neaiškiai diagnozei arba klinikinei būklei, reikalingai greitos diagnozės, kai negalimi greiti laboratorinės diagnostikos rezultatai arba yra atipinė ligos eiga bei žarnų nepraeinamumas. Endoskopu nustačius pseudomembraninį kolitą reikia pradėti gydymą be mikrobiologinio diagnozės patvirtinimo.

 

Profilaktika ir gydymo parinkimas

Pagrindinės C. difficile infekcijos profilaktikos priemonės yra šios: saikingas antibiotikų vartojimas, personalo ir lankytojų mokymas, standartinės ir papildomos pacientų izoliavimo priemonės. Efektyvios C. difficile plitimą pažabojančios priemonės sveikatos priežiūros įstaigose – tai tinkamas rankų plovimas, papildomos pacientų izoliavimo priemonės, nuolatinis aplinkos valymas, dezinfekcija.

Metronidazolis yra pirmaeilis vaistas pacientams, kuriems pirmą ar antrą sykį yra nustatyta C. difficile infekcija. Įprastai skiriama 200–250 mg 4 kartus per dieną ar 400–500 mg 3 kartus per dieną, gydymą tęsiant 10–14 dienų. Vankomicinas yra efektyvus, esant pasikartojančiai C. difficile infekcijai, arba kai nustatomas atsparumas metronidazoliui. Jei klinikiniai infekcijos požymiai yra labai ryškūs, paciento būklė vartojant metronidazolį blogėja, rekomenduojama anksti skirti vankomicino. Ūmiai infekcijai gydyti skiriama 125 mg 4 kartus per dieną. Siekiant išvengti ligos atkryčio, pabaigus gydymą rekomenduojama skirti vankomicino 125–500 mg kas 3 dienas 2–3 savaites.

Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Gastroenterologija ir hepatologija“ 2016 Nr. 1

 

© 2006 Visos teisės saugomos.