Kasos egzokrininės ir endokrininės funkcijų sąsaja

2016-09-28

Doc. dr. Aida Žvirblienė

LSMU MA Gastroenterologijos klinika

 

Antsvoris ir nutukimas pasiekė globalinės epidemijos mastą. 2010 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose morbidinio nutukimo (kai KMI≥40 kg/m2) paplitimas siekė 6 proc. Didėjant nutukimo paplitimui, auga ir sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu (CD) skaičius. Daugiau nei trečdalis (34 proc.) JAV suaugusių gyventojų yra nutukę (KMI >30 kg/m2) ir daugiau nei 11 proc. žmonių ≥20 metų amžiaus serga cukriniu diabetu, kurio paplitimas, prognozuojama, išaugs iki 21 proc. 2050 metais.

 

Žmogaus genomo tyrimo duomenimis, apie 40 genų yra susiję su nutukimu ir 2 tipo CD. Tačiau tik 15 proc. genai lemia 2 tipo CD vystymąsi ir 5 proc. nutukimo riziką. Tiriant nutukimo su 2 tipo CD sąsają, kyla klausimai, kodėl ne visiems nutukusiems pacientams vystosi 2 tipo CD, per kuriuos mechanizmus nutukimas ir atsparumas insulinui veikia ß ląstelių dekompensaciją? Mechanizmai ligi šiol nėra aiškūs.

Ūmus pankreatitas (ŪP) yra dažniausia kasos liga, naujų ŪP atvejų skaičius pasaulyje yra daug didesnis, nei kartu sudėjus kasos vėžio ir lėtinio pankreatito naujų atvejų skaičių. ŪP prasideda nuo autodigestijos dėl priešlaikinio kasos virškinimo fermentų pirmtakų aktyvinimo ir aktyvių fermentų susilaikymo acinusų ląstelėse. Šiam procesui pasireikšti padeda kasos išemija ir kasos latako obstrukcija. Vyravo aksioma (aiškumas be įrodymų), jog po ŪP visiškai pasveikstama tiek kliniškai, tiek morfologiškai. Tačiau dabartinė visapusė literatūros apžvalga bei metaanalizės duomenys atskleidžia, kad pacientams, ligi tol nesirgusiems CD ir hospitalizuotiems dėl pirmojo ūmaus pankreatito priepuolio, nustatyta 40 proc. rizika, kad bus diagnozuotas prediabetas arba CD išvykstant iš stacionaro. Metaanalizės duomenimis, pirmąkart diagnozuojamo prediabeto/cukrinio diabeto paplitimas tarp sergančiųjų ŪP siekia 43 proc. Pacientams, kuriems buvo nustatytas prediabetas/CD po ūmaus pankreatito, naujai diagnozuotas kasos egzokrininės funkcijos nepakankamumo (KEFN) paplitimas siekė 40 proc.

Lėtiniam pankreatitui būdinga didelė (≥90 proc.) kasos audinio destrukcija, dėl ko ryškiai sutrinka kasos egzokrininė ir endokrininė funkcijos, sutrinka virškinimas. 20–30 proc. pacientų vystosi CD. Procesas negrįžtamas. Buvo manoma, kad cukrinis diabetas prasideda baigiamojoje lėtinio pankreatito fazėje, bet rečiau nei malabsorbcijos sindromas, nes Langerhanso salelių ląstelės atsparesnės pažeidimui nei acinusų ar latakėlių. Šios kilmės CD būdingos lengvai išprovokuojamos hipoglikemijos (pažeidžiamos ir α, ir β ląstelės), retos ketoacidozės, lėčiau vystosi diabetinė nefropatija.

Vertinant autopsijos histologijos tyrimų duomenis, nustatyta, kad daugeliui sergančiųjų CD yra morfologiniai kasos pakitimai: kasos atrofija, nustatyti kasos egzokrininės dalies lėtinio uždegimo požymiai bei atrofija. Netgi 24 val. laikotarpiu po 1 tipo CD diagnozavimo nustatyta ryški egzokrininio audinio atrofija aplink beta ląsteles be liekamojo insulino aktyvumo, tuo tarpu apie beta ląsteles su liekamuoju insulino aktyvumu acinarinių ląstelių atrofijos nenustatyta.

Klinikinėje medicinoje atliekant ERCP randami panašūs kasos latako morfologiniai pokyčiai sergantiesiems CD, kaip ir pacientams, sergantiems lėtiniu pankreatitu.

Kasa yra unikali dvejopa liauka, atliekanti egzokrininę ir endokrininę funkcijas. 95 proc. kasos audinio sudaro egzokrininė dalis ir mažiau nei 5 proc. – endokrininė dalis. Esant glaudžiam anatominiam ir fiziologiniam egzokrininės ir endokrininės kasos dalių ryšiui, egzokrininė kasos morfologija ir funkcija sergantiems CD pacientams tyrinėjama jau daugiau nei 70 metų. Prieš kelis dešimtmečius mokslininkai, tyrinėjantys kasą, nustatė, kad KEFN diagnozuojamas ženkliai daliai sergančių CD pacientų. Ankstyvųjų tyrimų duomenimis, atliekant tiesioginius kasos funkcijos tyrimus (sekretino-pankreozimino testas), KEFN nustatytas ne tik 50 proc. sergančiųjų 1 tipo CD, bet ir 30–50 proc. sergančiųjų 2 tipo CD.

Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Gastroenterologija ir hepatologija“ 2016 Nr. 1

 

© 2006 Visos teisės saugomos.