Geriatrinės depresijos gydymas paroksetinu

2011-01-04

Bendroje populiacijoje įvairios kilmės depresija serga 5 proc. asmenų, o tarp vyresniojo amžiaus žmonių šis rodiklis išauga iki 13–18 proc., stacionare tarp šių pacientų depresija sergančiųjų dar daugiau – 36–46 proc. Depresijai išsivystyti vyresniame amžiuje reikšmingos įtakos turi tokie veiksniai, kaip lėtinės ligos, socialinė ir psichologinė atskirtis, menkas pasitenkinimas gyvenimu. Medikamentinis geriatrinės depresijos gydymas neretai balansuoja tarp klinikinių indikacijų ir tikslo išvengti galimų šalutinių vaistų poveikių bei komplikacijų, kurių rizika ženkliai išauga vyresnių pacientų amžiaus grupėje. Pagrindiniai geriatrinės depresijos gydymo principai – monoterapija, mažesnių antidepresantų dozių vartojimas, minimalios dozės skyrimas gydymo pradžioje, ją palengva didinant, atsižvelgiant į gretutines ligas, somatines kontraindikacijas (glaukoma, priešinės liaukos adenoma, širdies ritmo sutrikimai), antidepresanto suderinamumas su kitais skiriamais vaistais.

Depresijos priežastys vyresniame amžiuje

Vyresnio amžiaus žmonėms depresiją skatina amžiniai smegenų medžiagų apykaitos pokyčiai ir širdies skilvelių išsiplėtimas. Kitaip nei jauniems žmonėms, genetiniai veiksniai jau nesti tokie svarbūs. Susirgti depresija didelės įtakos turi nepalankūs gyvenimo įvykiai: netektys, gedėjimas artimo žmogaus, konfliktai šeimoje, savarankiškumo netekimas ir priklausomybė nuo aplinkinių, socialinė atskirtis, finansiniai sunkumai. Paprastai depresijos išsivystymą vyresniame amžiuje sąlygoja keletas tarpusavyje susijusių veiksnių (1 lentelė).

Depresijos klinika

Klasikiniam depresiniam sindromui būdinga triada – bloga nuotaika, sulėtėjęs mąstymas ir sulėtėję judesiai. Depresijos klinika vyresniame amžiuje skiriasi nuo jaunų žmonių depresijos:

· depresijos pradžią dažnai sąlygoja išorinės traumuojančios aplinkybės (pvz., liūdesys dėl artimo žmogaus mirties, išsiskyrimas su vaikais, darbo ir socialinės padėties netekimas, sutuoktinio liga ir pan.);
· depresiškos nuotaikos neigimas;
· mažiau kalbama apie emocijas ar kaltę;
· labai būdingas požymis – disforinė nuotaika;
· nuolatinė beviltiškumo būsena;
· dažniau kylantis susijaudinimas (ažitacija) ir nerimas, įkyrios nerimastingos mintys apie socialinius santykius ir problemas;
· depresijos somatizacija (daug somatinių nusiskundimų); daugybiniai somatiniai nusiskundimai maskuoja depresijos simptomus ir yra emocijų sutrikimo ekvivalentas;
· pažinimo funkcijų sutrikimai („pseudodemencija“);
· sumažėjęs seksualinis potraukis;
· mintys apie savižudybę;
· gretutinės ligos gali maskuoti arba provokuoti depresiją;
· depresiškumas (ikiklinikinė depresija) dažnesnė nei depresija; gali pasireikšti naujais somatiniais nusiskundimais, skausmų paūmėjimu, širdies ir kraujagyslių sistemos simptomais, nerimu dėl savo būklės, nuovargiu, pablogėjusiu dėmesio sutelkimu.

Plačiau apie tai skaitykite „Geriatrijos ir gerontologijos aktualijos“ 2010 m. Nr. 1

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.