Vyresnio amžiaus pacientų stacionarinio gydymo baigtys

2011-01-27

Dr. Odeta Kučikienė
LSMU MA Geriatrijos klinika

Visuomenės senėjimas darosi vis aktualesnis dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės ir augančio pagyvenusio bei senyvo amžiaus žmonių skaičiaus. Vakarų šalys jau seniai pajautė visuomenės senėjimo procesus ir sėkmingai kūrė pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sistemas. Bendradarbiaudami su Europos šalių ir pasaulio partneriais, galime dalytis patirtimi vyresnio amžiaus žmonių profilaktikos, sveikatos priežiūros bei socialinės pagalbos klausimais.

Pagyvenusių žmonių gydymas stacionare

Pagyvenusio amžiaus žmonių stacionarinio gydymo problemos atsispindi ir statistiniuose duomenyse. Nustatyta, kad stacionaruose gydoma didesnė dalis 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių, lyginant su jaunesnio amžiaus, t. y. 45–64 metų žmonėmis (atitinkamai – 32 ir 25 proc.), be to, gydymo trukmė ilgesnė (atitinkamai – 43 ir 27 proc.). Hospitalinis sergamumas 45–64 metų amžiaus pacientų 240/1000 gyventojų, o 65 metų ir vyresnių – 470/1000 gyventojų [1]. Ši žmonių grupė dėl didelio ligotumo, ilgos gydymo trukmės sveikatos priežiūros įstaigose, socialinių problemų, neretos letalios baigties medikų praktikų dažniausiai nepageidaujama bendrojo profilio ligoninėse.

Analizuojamos stacionarinio gydymo baigtys dvejopos, t. y. teigiamos – greitas sveikatos būklės pagerėjimas ir savarankiškas gyvenimas namuose arba neigiamos – ilga gydymo trukmė ligoninėje, pakartotinis hospitalizavimas, perkėlimas į ilgalaikės priežiūros institucijas ar mirtis [2, 3]. Pagyvenusio amžiaus pacientai gydomi stacionaruose ilgiau nei jaunesni ir linkę į funkcinės būklės, pažinimo funkcijų blogėjimą bei depresijos simptomų progresavimą. Net 95 procentams pacientų, gydytų stacionare ir turėjusių ilgą gydymo trukmę, atsirado komplikacijų, nesusijusių su pirminėmis diagnozėmis [4]. Todėl išsamus ir operatyvus pacientų ištyrimas ir ankstyvas išrašymo iš stacionaro planavimas gali padėti sutrumpinti gydymo stacionare trukmę.

Campbellas ir bendr. apžvalginėje studijoje nustatė rizikos veiksnius, pranašaujančius blogas pacientų sveikatos būklės baigtis po gydymo ligoninėje – tai lėtinės ligos ir jų paūmėjimai, fizinis ir pažinimo funkcijų pablogėjimas, keleto vaistų vartojimas vienu metu, nepakankama mityba [5]. Pagyvenusio amžiaus pacientų funkcinė būklė stacionare neretai dar pablogėja. Atsiradusios naujos ar papildomos negalios kasdienėje veikloje po gydymo stacionare prognozuoja prastus funkcinės būklės rezultatus [6,7,8,9].

Plačiau apie tai skaitykite „Geriatrijos ir gerontologijos aktualijos“ 2010 m. Nr. 1

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.