To, kas pasiekta, niekas ant lėkštutės neatnešė

2014-11-25

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Endokrinologijos klinikos profesorė Birutė Žilaitienė – viena iš tų sniego baltumo chalatą vilkinčių žmonių, į kurį ištiestos ne tik endokrinologinėmis ligomis sergančių žmonių rankos. Į ją su didžiausia viltimi kreipiasi šeimos, kurioms likimas pašykštėjo sulaukti pagausėjimo, nes jau keletą savo veiklos dešimtmečių daktarė paskyrė išskirtinei endokrinologijos sričiai – reprodukcinei endokrinologijai ir andrologijai. Žavia šypsena daktarė galėtų apdalyti visus – kad tik to pakaktų pasijusti laimingesniais. O kaip jai pačiai sekėsi modeliuoti savo gyvenimą? Apie tai pati ir pasakoja.

Pradžia

Gimiau Kaune, ilgai gyvenau Žemuosiuose Šančiuose – lyg ir neprestižiniu laikomame rajone. Tačiau jokios neigiamos įtakos nepajutau. Godžiai žinių sėmiausi Kauno 7 vidurinėje mokykloje, kur buvo sustiprintas chemijos dėstymas. Neatsitiktinai daug šios mokyklos moksleivių, iš jų ir mano klasės draugų, vėliau pasirinko gamtos mokslų studijas, kurioms ir buvome iš anksto ruošiami.

Esu vyresnių tėvų vaikas (istorijos kataklizmai, į kuriuos buvo patekę mano tėvai, lėmė vėlyvą jų santuoką). Mano mama Julija Puodžiūnaitė buvo mokytoja, tėtis Jurgis Peteris – Lietuvos kariuomenės karininkas, vėliau dirbo mokykloje ūkio dalies vedėju. Tėvai man suteikė viską, kas tuo metu buvo geriausia. Buvau labai mylima, visokeriopai lavinama, auklėjama ir visada skatinama. Man tėvai sekė pasakas, bet jos buvo ne stebuklingos, o tikros – gana liūdnos ir skaudžios jų gyvenimo istorijos. Tie pasakojimai savotiškai modeliavo ir mano požiūrį į gyvenimą.

Gamtos mokslai man patiko visada – gal tai mokytojų nuopelnas. Visąlaik gerai mokiausi – mokyklą baigiau aukso medaliu. Kai reikėjo rinktis profesiją, tariausi su tėvais. Jie pasiūlė studijuoti mediciną – esą gydytojas visada turės darbo. Žinojau, kad medicinos studijos nelengvos: reikia turėti gerą atmintį, labai daug išmokti, tačiau manęs sunkumai negąsdino. Pasiryžau tapti gydytoja ir 1977 metais sėkmingai įstojau į Kauno medicinos institutą. Kaip ir tikėjausi, studijos nebuvo lengvos, tačiau man svarbiausia buvo turėti aiškų tikslą ir jo siekti.

Gydytojo darbas

Kuo išskirtinis gydytojo darbas? Pirmiausia tuo, kad dienos pabaigoje užvėręs savo kabineto duris medikas negali sakyti, jog baigė darbą. Ypač tai būdinga dirbant universitetinėje ligoninėje. Visada tenka papildomai dirbti namuose: skaityti medicinos leidinius, susipažinti su medicinos naujienomis, rašyti straipsnius, ruošti pranešimus ir t. t. Iš tiesų mes turime labai daug žinoti, mokėti naudotis visomis naujausiomis informacinėmis priemonėmis, kad šalia paciento nepasijustume nepatogiai. Mūsų ligoniai nėra paprasti – jų patologija sudėtinga, susiduriame su retomis endokrinologinėmis ligomis, kurių gydymo patirties medikams stinga, sergančiais pacientais. Kartą per kelerius metus pasitaikantis itin reta liga sergantis pacientas verčia mus nuolat papildomai mokytis, kad gebėtume tiksliai diagnozuoti mažai žinomą ligą ir paskirti tinkamą gydymą. Nepaisant, kokias pareigas eitų, kokį vardą, laipsnį turėtų gydytojas – visi visko žinoti negali. Ir mes visai nesigėdijame, pristigus žinių čia patskaityti, klausti, domėtis, aiškintis, dalytis su kolegomis žiniomis, patirtimi. Nuolatinis tobulėjimas ir žinių atnaujinimas yra būtinas. Susidūrę su sudėtingomis situacijomis, nesibodime parašyti ir užsienio kolegoms: pasitarti, paprašyti informacijos. Tai visiškai normalu.

 

Endokrinologija

Jau nuo antro kurso žinojau, kad būsiu endokrinologė, nors tuomet dar mokėmės bendrų teorinių dalykų. Kartą dabartinis docentas Valentinas Matulevičius pasakė, jog ieško studentų, norinčių dirbti mokslinį darbą. Pasitariau su draugėmis ir nusprendėme dirbti su docentu (tuometiniame TSRS Eksperimentinės endokrinologijos ir hormonų chemijos institute). Jis labai pasitikėjo studentais ir leido daug dirbti savarankiškai. Mes išmokome patys atlikti dinaminius mėginius tiriamiesiems ir juos interpretuoti, dalyvavome eksperimentiniuose darbuose, ruošėme publikacijas, kurias, tiesą sakant, docentas Valentinas Matulevičius dažniausiai perrašydavo, bet nepamiršdavo pagirti už pastangas. Tas laikotarpis buvo be galo įdomus. Svarbiausia, kad jautėmės lygiaverčiais mokslininkų grupės nariais. Tai labai stiprino pasitikėjimą savo jėgomis. Todėl visai natūraliai neliko klausimo, kokią specializaciją rinktis. Kita vertus, tai nebuvo visai paprasta, nes to, ką pasiekiau, niekas ant lėkštutės neatnešė.

Endokrinologija man – labai įdomi ir patraukli sritis.

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 9, 2014

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.