Tarp Europos šalių cukriniu diabetu (CD) sirgusių suaugusiųjų daugiausia buvo Portugalijoje (9,86 proc.), mažiausia – Airijoje (3,43 proc.). Lietuvoje sergamumas CD tarp suaugusiųjų buvo 3,69 proc. ES vidurkis – 6,04 proc. (2017 m. duomenys)

ŽIV sukeliamos problemos - įveikiamos. Reikia valios ir pastangų...

2019-07-08

Tarptautinė bendruomenė žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV) vertina kaip infekciją, kurią galima ir būtina kontroliuoti. Gydymas ir kitos papildomos priemonės sukuria palankias sąlygas bei galimybes gerinti užsikrėtusių asmenų sveikatą bei gyvenimo kokybę, sėkmingai valdyti šios ligos plitimą užkertant kelią pačioms blogiausioms išeitims... Apie ŽIV sukeliamas problemas bei jo valdymo galimybes kalbamės su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos profesore, VUL Santaros klinikų Infekcinių ligų centro gydytoja konsultante Raimonda Matulionyte.

 

Kas yra tas žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV)?

 

ŽIV infekcija – tai ilgainiui viruso sukeliamas imuniteto deficitas, kuris gali išsivystyti ir žmogui nežinant, kad jis yra užsikrėtęs. Nesigydantis žmogus pradeda sirgti oportunistinėmis infekcijomis, nuo kurių paprastai natūralus imunitetas apsaugo. Imunodeficito virusas labai pakenkia imuninei sistemai, ji susilpnėja ir maždaug per 8–10 metų žmogus pradeda sirgti sunkiomis bakterijų, grybų, pirmuonių sukeltomis infekcijomis, piktybiniais navikais. Viena dažniausių Lietuvoje yra plaučių tuberkuliozė.

 

Kokia situacija pastaruoju metu susiklosčiusi Lietuvoje?

 

2019 m. sausio 1 d. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, Lietuvoje iš viso užregistruoti 3172 asmenys, užsikrėtę ŽIV. 2018 m. buvo diag­nozuota 160 naujų atvejų – kiek mažiau nei 2017 metais. Taigi, pastebimos šiek tiek mažėjančios šio viruso plitimo tendencijos. Pagrindinis kelias, kuriuo šis virusas plinta Lietuvoje, išlieka vis dar tas pats – švirkščiamųjų narkotikų vartojimas, ypač būdingas buvusioms Sovietų Sąjungos šalims. Lietuvoje beveik 60 proc. asmenų užsikrėtė ŽIV būtent vartodami švirkščiamuosius narkotikus. Infekcija plito ir įkalinimo įstaigose, todėl ilgą laiką šiose vietose buvo susiklosčiusi sudėtinga situacija. Vis dėlto nuo 2018 m. ŽIV plitimo kalėjimuose protrūkį pavyko suvaldyti.

 

Kokios šiuolaikinės ŽIV gydymo nuostatos ir kiek jos svarbios šio viruso plitimui stabdyti?

 

Labai svarbu ŽIV užsikrėtusiems pacientams laiku pradėti antivirusinę terapiją. Šiuo metu visose tarptautinėse rekomendacijose skelbiama, kad gydymą reikia pradėti nepriklausomai nuo imuniteto būklės, būtent tada, kai sužinoma, jog žmogus užsikrėtęs. Tai labai svarbu ne tik užsikrėtusiojo asmens, bet ir visuomenės sveikatai, kadangi pradėjus gydymą virusas nuslopinamas ir neplatinamas, sunaikinamas užkrato šaltinis.

Lietuvoje ŽIV ligos aprašas buvo patvirtintas 2018 metų vasario 15 dieną. Dabar mūsų šalyje, kaip ir visame pasaulyje, galima skirti gydymą visiems pacientams, nepriklausomai nuo imuniteto būklės. Be to, užsikrėtęs ŽIV, pacientas gali būti apdraudžiamas pagal ligą, tad jo socialinė būsena neriboja gydymo. Visa tai gali lemti šio viruso stabdymo pažangą.

Pagrindinė problema Lietuvoje ta, kad pacientai neatvyksta į gydymo įstaigas, nors ir kuriuo nors gyvenimo etapu galėjo sužinoti, jog yra užsikrėtę. Pavyzdžiui, per 2018 metus gydymo įstaigose lankėsi tik 50 proc. visų žmonių, kuriems nustatyta ŽIV ir kurie nedeklaruoti kaip mirę.

Klasikinis kelias užsikrėsti ŽIV, lėmęs epidemijos pradžią Afrikoje, – heteroseksualūs santykiai. Europoje, Vakarų šalyse šiandien ŽIV daugiausia plinta tarp vyrų, lytiškai santykiaujančių su vyrais. Aišku, plitimą skatina įvairūs veiksniai: gyvenimo būdas, elgesys, psichotropinių medžiagų vartojimas ir pan.

Daug užsikrėtusiųjų Lietuvoje nustatoma įkalinimo, priklausomybės gydymo įstaigose. Lietuvoje du kartus per nėštumą yra testuojamos nėščiosios, tai stipri ištyrimo programa, dėl to šiuo metu mūsų šalyje nustatyta tik keletas ŽIV užsikrėtusių vaikų. Jie jau gimdami paveldėjo ŽIV iš motinų, kurios nebuvo gydytos, nes nesilankė gydymo įstaigose. Taigi, ŽIV ištyrimas, ypač rizikos grupėse, vyksta pakankamai sklandžiai.

Kad pacientai tikslingai atvyktų į gydymo įstaigas dėl ŽIV, turėtų būti ir šeimos gydytojų, nevyriausybinių organizacijų, tų pačių įkalinimo įstaigų administracijų rūpestis. Jiems turi būti keliamas uždavinys paskatinti kiekvieną, bent menkiausią įtarimą dėl užsikrėtimo ŽIV turintį pacientą, atlikti tyrimą ir siųsti pas infektologą tikslinės konsultacijos. Aišku, jaučiamas gerai organizuotos socialinės pagalbos trūkumas, nes nemažai pacientų daliai yra aiškus socialinių įgūdžių stygius.

 

Kaip vertinate gydymo veiksmingumą? Ar mūsų pacientams jis yra pasiekiamas?

 

Taip, šiandien ŽIV gydomas plataus pasirinkimo naujos kartos vaistais, kurie visi yra kompensuojami. Tik keletas Europos Sąjungos šalyse esančių vaistų kol kas mums dar neprieinami. Naujos kartos vaistai sukelia mažai šalutinių reiškinių ir tarpusavio sąveikos. Jei anksčiau dėl nemalonių ir varginančių poveikių pacientai nenorėdavo vaistų vartoti, dabar ši problema atkrinta, nes paprastai gretutinių reiškinių jie nesukelia arba šie būna minimalūs. Jeigu žmogus yra pats nusiteikęs gydytis, neignoruoja infekcijos, turi valios ir motyvacijos vaistus vartoti reguliariai, supranta gydymo svarbą, faktiškai nelieka jokių kliūčių kovoti su šiuo virusu – gydymas neribojamas.

Tokiems pacientams lieka reguliariai, maždaug kas 3 mėn., atvykti pas gydytoją konsultacijos, kurios metu vaistų skyrimas pratęsiamas, ir juos vartoti 1 ar 2 kartus per dieną. Dažnesnio režimo nėra. Išgerti vaistus tikrai nesudėtinga, kiekvienam pacientui gydymo režimas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į gyvenimo būdą, darbo pobūdį, gretutines ligas. Ypač svarbu – reguliarus vartojimas. Jei nesilaikoma nustatyto režimo, išsivysto atsparumas, kitos problemos. Šiuo atveju lemiamas dalykas yra sąmoningumas, nes šiandien suteikiamos tikrai visos gydymosi galimybės.

 

Koks yra šeimos gydytojo vaidmuo sprendžiant šią problemą?

 

Šeimos gydytojo vaidmuo šioje gydymo grandinėje iš tikrųjų labai svarbus. Lietuvoje dar tebevyrauja nuomonė, kad pati tinkamiausia ištyrimo sistema, siekiant išsiaiškinti užsikrėtusiuosius ŽIV, yra vadovavimasis rizikos veiksniais. Pagal tai pacientą reikėtų tirti tik tada, jei, gydytojo manymu, šis priklauso vienai iš rizikos grupių. Tačiau pastaruoju metu labai skatinamas indikacinėmis ligomis (pvz., lytiškai plintančios infekcijos, virusiniai hepatitai, juostinė pūslelinė, visuomenėje įgyta pneumonija ir kt.) grįstas ištyrimas. Nustačius šias ligas, pacientą reikėtų kartu tirti ir dėl ŽIV. Tai vadinama integruotu požiūriu į pacientą.

Nauja koncepcija – kartu aiškintis dėl visų krauju plintančių infekcijų, todėl tiriant, ar žmogus neužsikrėtęs hepatito C ar B virusu, rekomenduojama lygiagrečiai ištirti dėl ŽIV, ir atvirkščiai. 

Naujoji gydytojų karta turėtų tai gerai įsisąmoninti, juolab kad ŽIV tyrimas nėra brangus ir tikrai nė vienos gydymo įstaigos finansiškai nenualins. Tačiau laiku nenustatyta liga lems daug didesnius nuostolius ir žalą sveikatai. Sunkių infekcijų gydymas atsieina daug daugiau, nukenčia darbingumas, o svarbiausia – galima prarasti gyvybes. ŽIV ištyrimo strategijų kainos ir naudos santykis visada palankus ištyrimui. Tai nereiškia, kad jis pigus ir visada prieinamas, tačiau ilgalaikiu požiūriu ekonomiškai naudingesnis.

Dar reikėtų priminti, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, galima ir priešekspozicinė profilaktika, kai didelės rizikos grupėms priklausantiems žmonėms, kad jie neužsikrėstų ŽIV, rekomenduojama pradėti vartoti vaistus dar nesusirgus. Šie vaistai nekompensuojami, juos reikia įsigyti savo lėšomis, bet tai viena iš pripažintų prevencinių priemonių išvengti ŽIV. Pavyzdžiui, tokiai padidintos rizikos grupei priklauso vyrai, santykiaujantys su vyrais. Suprantama, kad vartojant vaistus nuo ŽIV ir nesinaudojant apsaugos priemonėmis, išlieka rizika užsikrėsti kitomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Pasaulyje šiuo metu labai skatinama tokia apsaugos nuo ŽIV taktika. Aišku, saugus elgesys visada buvo ir bus tikroji profilaktikos priemonė...

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2019 m. Nr. 5

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.