Prostatos vėžio gydymas: argumentai prieš aktyvų stebėjimą

2010-09-13

Kada pradėti gydyti prostatos vėžį

Prostatos vėžio (PCa) atvejų nustatoma vis daugiau ir daugiau. Urologai pabrėžia kliniškai mažai reikšmingo prostatos vėžio gydymo klausimus. Visiškai akivaizdu, kad artimiausiais metais reikės patikslinti, kas yra reikšmingas prostatos vėžys, kurį pacientą reikia tikrai radikaliai gydyti, o kuris gali palaukti arba visai išvengti potencialiai žalojančio gydymo. Moderniojoje medicinoje vis dar galioja labai svarbus kriterijus – pirmiausia nepakenk. Tai itin aktualu kalbant apie aktyvų stebėjimą (AS). Vadovaujantis šiuo reikalavimu, kyla gana daug klausimų, nuo atsakymų į kuriuos priklausys šio gydymo būdo efektyvumas bei populiarumas: ar patikimi mažai reikšmingo prostatos vėžio diagnostikos (ar klasifikacijos) kriterijai, kokia yra prostatos vėžio progresavimo rizika aktyviai stebint ligonį, kokie yra stebimo prostatos vėžio progresavimo požymiai, ar atidėjus gydymą bus pasiekta tokių pat gerų gydymo rezultatų, gal nuolat bus vėluojama (juk onkologinių ligų gydymo rezultatai paprastai priklauso nuo laiku pradėto gydymo), kaip saugiai stebėti pacientą, kokie yra konkretūs aktyvaus radikalaus gydymo rodikliai ir t.t. Reikėtų pažymėti, kad į daugumą šių konkrečių klausimų dar nėra labai aiškių atsakymų.

Mažai reikšmingo prostatos vėžio kriterijai

Aktyvus stebėjimą saugu siūlyti mažai kliniškai reikšmingam PCa gydyti – dėl to visi sutaria. Turbūt dažniausiai naudojami kliniškai mažai reikšmingo prostatos vėžio diagnostikos kriterijai yra Epšteino bei D’Amico. Jie turi daug bendrybių ir dažniausiai remiasi PSA rodikliu, digitalinio tyrimo bei biopsijos duomenimis. Yra ir kitų mokslininkų sudarytų, gal ne rokių populiarių diagnostikos kriterijų (Dall’Era, Patel, Soloway, Van den Bergh, Van As). Reikia pasakyti, kad tie kriterijai nėra galutinai apibrėžti, jie taip ir lieka diskusijų objektu. Be to, jų predikcinė reikšmė nustatyti kliniškai reikšmingą vėžį yra ženkliai didesnė, negu nustatyti mažai reikšmingą PCa. Įvairios nomogramos taip pat leidžia kiek tiksliau prognozuoti reikšmingą prostatos vėžį nei nereikšmingą. Taigi, mažai reikšmingo prostatos vėžio diagnostika išlieka problemiška, netiksli.

PCPT studija aiškiai parodė, kad nėra „saugaus“ PSA rodiklio lygmens. Net ir esant nedideliems PSA rodikliams, yra tam tikra tikimybė diagnozuoti reikšmingą ar agresyvų PCa. Didėjant PSA rodikliui, didėja ir agresyvaus PCa diagnozavimo tikimybė [1].

Harnden atliktoje literatūros apžvalgoje [2] buvo bandoma įvertinti PCa progresavimo riziką, kai jis biopsinėje medžiagoje randamas tik viename stulpelyje ir nedidesnis nei 3 ml (tarsi būtų mažai kliniškai reikšmingo vėžio diagnostikos kriterijus). Pagal nepalankios morfologijos po radikalios prostatektomijos požymius nustatyti tokie rezultatai (pagal visų studijų duomenis): 0,8 proc. pacientų PCa pašalintoje prostatoje nebuvo, net 4–45 proc. pacientų navikas buvo išplitęs už prostatos ribų, o bendroji apskaičiuotoji rizika, kad pašalintoje prostatoje PCa bus išplitęs už kapsulės ribų buvo 17,6 proc.; teigiami rezekciniai kraštai rasti nuo 5 iki 19 proc. atvejų, o apskaičiuotoji rizika, kad rezekciniai kraštai bus teigiami buvo 11,7 proc., po radikalios prostatektomijos PSA rodiklis atsinaujina 0–26 proc. pacientų, o apskaičiuotoji PSA atkryčio rizika buvo 8,5 proc. Tyrėjai daro išvadą [2], kad biopsinėje medžiagoje esantis vienas teigiamas stulpelis ir ne didesnis kaip 3 ml navikas nėra patikimas kliniškai mažai reikšmingo PCa diagnostikos kriterijus.

Plačiau skaitykite „Urologia“ Nr.1, 2010

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.