Mano grupė. Tauras Mekas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto docentas

2021-08-26

1979–1984 metų laida, Kauno medicinos institutas

Laida

 

Pradėjau mokytis prie rektoriaus akademiko Zigmo Januškevičiaus, o baigiau, kai Kauno medicinos institutui vadovavo rektorius Antanas Praškevičius. 

Prisipažinsiu, farmaciją pasirinkau atsitiktinai. Sovietinėje Lietuvoje buvo tik du pasirinkimai: arba stoti į Medicinos institutą, arba – į Žemės ūkio akademiją, nes tik iš šių aukštųjų mokyklų studentų vaikinų neimdavo į sovietinę kariuomenę, į kurią turbūt nė vienas jaunuolis nedegė noru pakliūti. Nenorėjau ir aš. Žemės ūkio akademija kažkaip keistai skambėjo, be to, pažįstami buvo supažindinę su docentu Alfonsu Kaikariu, kuris man ir rekomendavo rinktis medicinos institutą, farmaciją. 

 

Grupė

 

Mano grupė buvo labai įdomi, meniška. Tuo metu į farmaciją stodavo labai kūrybingi žmonės, taigi įdomus buvo visas kursas, visos trys grupės. Iš viso kurse mokėsi 75 studentai, iš jų 25 – vyrai. Mano grupėje vyrukų buvo 8, o merginų – dukart daugiau, 16. Tuometis fakulteto dekanas profesorius Eduardas Tarasevičius stengėsi pritraukti kuo daugiau vaikinų, ieškojo tų, kuriems neužteko balų įstoti į Gydomąjį fakultetą , – kad tik kuo daugiau vyrų... Tai davė rezultatą – mano kursas vaikinų tiesiog buvo „prisotintas“. Ir štai galima pasidžiaugti, kad būtent iš to kurso buvusių studentų turime visą žvaigždyną puikią mokslo karjerą padariusių vyrų – tai profesoriai Vitalis Briedis, Romaldas Mačiulaitis, Edmundas Kaduševičius... Buvo pasiutusiai smagu, nes kai tokios įdomios ir stiprios asmenybės mokėsi, kitaip būti negalėjo.  

 

Pirmasis įspūdis apie grupę

 

Dabartiniai studentai to nesupras, bet mano studijų laikais buvo privalomos išvykos į kolūkį. Pamenu, nuvežė į Barupės sodininkystės ūkį, kuris, regis, buvo Jonavos rajone. Apgyvendino Naujasodžio kaime veikusioje senoje mokykloje. Va, ten su grupės draugais ir susipažinome. Kiekvieną vakarą vykdavo baliai, buvome gan triukšmingi. Buvo smagu. Iki šiol pamenu, kai vienu metu išeiname į lauką ir matome, ten stovi grupiokas K. Vitkevičius, žiūri į dangų. Ir staiga pasako, kiek danguj yra žvaigždžių. Jau tada pagalvojau: oho, kokie čia žmonės protingi, suskaičiavę, kiek danguj žvaigždžių! Ne, nereikia manyti, kad mes ten velnius krėtėme – buvome visi labai kūrybingi, greitai sukūrėme ansamblį, pradėjome rengti spektaklius. Tais laikais nebuvo išmaniųjų telefonų, tai reikėjo kažką kita įdomaus sugalvoti... 

 

Studijos

 

Studijos – kaip studijos, daug įvairių dalykų teko mokytis, o beveik visų dėstytojų asmenybės paliko pėdsaką. Pirmiausia norėčiau paminėti lotynų kalbos dėstytoją Vytautą Skorą. Lotynų kalbos jis labai gerai gal ir neišmokė, bet susipažinome su visa pasaulio kultūros istorija. Tokia buvo šios informacijos koncentracija, kad sunku net įsivaizduoti! Iki šiol miela prisiminti matematiką dėsčiusį Kęstutį Tiknevičių, kuris turėjo išskirtinį humoro jausmą, buvo visiškai laisvas žmogus. Pamenu, kai buvome kolūkyje, tasai pats Tiknevičius įlipo į obelį ir skaito knygą. Ateina prorektorius Vytautas Ostrauskas ir klausia: „Draugas Tiknevičiau, kokį jūs rodot pavyzdį tarybiniams studentams?“ O Tiknevičius atsako: „Aš rodau, ką turi inteligentas daryti gamtoj.“ Įdomūs žmonės buvo... Miela prisiminti docentę Mariją Sapragonienę – išskirtinai šiltas žmogus; nors chemijos nelabai mėgau, jos asmenybė privertė chemiją pamėgti... O docentas A. Kaikaris – ypatingas žmogus! Puikius dėstytojus galėčiau vardyti ir vardyti, tiesiog bijau kurio nors nepaminėti. Tiesą sakant, man labai pasisekė ir su kursu, ir su grupe, ir su dėstytojais, fakulteto vadovais.  

Kirvių? Taip, buvo ir tokių... Su fizika taip ir nesusidraugavau... Ir komunistų partijos istorija buvo įspūdingai atgrasus dalykas, kurį dėstė, hm, kaip čia mandagiau pasakius... įdomūs dėstytojai...

 

Egzaminas

Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, 2021 m. nr. 4

 

© 2006 Visos teisės saugomos.