Mano TOP 3. Kristina Ramanauskienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto profesorė

2021-08-26

Knygos

1. Prieš įvardydama tris man labiausiai patikusias knygas, noriu pasakyti, jog vienas svarbiausių kriterijų renkantis knygą (jei kalbame apie grožinę literatūrą) – ryškus, savitas akcentas. Tokį turi vienos populiariausių Norvegijos rašytojų Herbjørg Wassmo parašytas romanas „Dinos knyga“. Jame vaizduojama, kaip moterį veikia vaikystės įvykiai, kaip tam tikri įvykiai seka ją visą gyvenimą, patvirtina jau žinomus dalykus – kad vaikystės potyriai turi įtakos žmogaus gyvenimui. Romano herojė pateikiama kaip šalta, atšiauri moteris, tačiau akcentuojama ir jos tvirtybė. Labai subtilūs dalykai atskleidžiami švelniai skambant violončelės muzikai. Kartu tai kūrinys su iškirtiniais gamtos aprašymais. Mano nuomone, tai ta knyga, kurią verta visiems perskaityti. Apskritai, visos šios rašytojos knygos nepamirštamos – sukelia daug minčių, pamąstymų. 

2. Iš patariamųjų, psichologinių knygų išskirčiau „Ačiū Dievui, pirmadienis“. Tai Marko Greene‘o parašyta gerai nuteikianti, lengvai skaitoma knyga, kuri leidžia į darbą, į darbo aplinką, į santykį su darbu pažvelgti ne iš ekonominės, o iš dvasinės pusės. Tai knyga, kuri kiekvienam būtų labai naudinga! Juk reikia vertinti kiekvieną darbą ne tik tuo aspektu, kiek dirbdamas užsidirbsi pinigų, kiek gausi pelno, bet ir kokią gerovę bendrąja prasme darbas teikia visuomenei. Be to, labai svarbu ir tai, koks kiekvieno mūsų indėlis – nuo paprasto darbuotojo iki direktoriaus. Knyga padeda suprasti, kad visi esame reikalingi, svarbūs, ne tik vadovai. Ši knyga labai aktuali ir tuo, kad moko tam tikrus iššūkius, nemalonias ir, atrodo, neteisingas situacijas priimti kaip Dievo dovaną, atrasti gerus dalykus: nes bet kokia situacija, bet kokia patirtis gali duoti ką nors gero ir skatina eiti į priekį. 

3. Man labai patinka istorinio turinio knygos. Jose aprašomi įvykiai galbūt neatspindi tikrosios istorijos, bet yra ja paremti, turi tam tikrų sąsajų su praeitimi. Esu įsiminusi ne vieną užsienio rašytojo istorinį kūrinį, tačiau šį kartą prioritetą atiduosiu nacionaliniam romanui. Tai Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Šis solidus kūrinys kartu atspindi ir aukštą pačios rašytojos erudiciją. Sužavėjo neįprastas, išskirtinis knygos turinio pateikimas, kur vaizduojama XIX amžiaus antrosios pusės Vilniaus miestas, Norvaišų šeimos gyvenimas, to laikmečio aktualijos. Autorė taikliai susikoncentruoja į herojų likimų aprašymą, pateikia jį be dialogo, be tiesioginės kalbos! Tai išties netradicinis romanas. Ši knyga įsiminė ir tuo, kad leido labai gerai pajausti to laikmečio Lietuvos miestelėnų gyvenimą, kasdienybę, buitį. 

 

Kino filmai

Kinas man labiausiai patinka tas, kuris atspindi tam tikrus istorinius įvykius, skatina susimąstyti apie žmogų, likimą, visuomenės ateitį. 

1. Pagal žydų kilmės Lenkijos pianisto ir kompozitoriaus Władysławo Szpilmano knygą „Pianistas. Nepaprasta vieno žmogaus išgyvenimo Varšuvoje 1939–1945 metais istorija“ pastatytas filmas „Pianistas“ (režisierius Romanas Polanskis) pasakoja sudėtingą žmogaus išgyvenimo istoriją, kaip karas veikia žmonių likimus. Man šis filmas ypatingas tuo, kad jame žmonės neskirstomi į gerus ir blogus, nebuvo jame populiariam kinui būdingo „saldumo“, kai akcentuojama, jog žmogus būna būtinai arba toks, arba toks. Sujaudino įtaigiai perteikiamas pianisto, kompozitoriaus Władysławo Szpilmano gyvenimas karo metais, jo blaškymasis, vienatvė, pasyvumas... Filmo akcentas – kad žmogus baisius laikmečio įvykius geba išgyventi viską stebėdamas pro langą, netgi yra antras šio filmo pavadinimas – „Pianistas, arba Vienatvė prie lango“.

2. Vokietijos ir Prancūzijos sukurtas kino filmas „Tranzitas“ (režisierius Christianas Petzoldas). Šiame filme 1952 metų įvykius bandoma perkelti į šiandienį laikmetį. Labai įdomu tą kartu išgyventi, patirti. Be abejo, kažkiek glumina visa tai, bet žiūrovas šiandieniame pasaulyje gali stebėti to meto žmonių problemas bei gebėjimus tas problemas spręsti. 

3.Trečiasis filmas, kurį norėčiau išskirti, yra „Išganytojo aikštė“ (rež. Joanna Kos-Krauze, Krzysztofas Krauze). Šis filmas yra labai šiuolaikiškas, artimas mūsų šiandienai, šiandien kylančioms problemoms, bet kartu ir parodantis tam tikrą trintį tarp senosios ir jaunosios kartos, tarp jaunų šeimų ir mamų, akcentuojant, kaip svarbu yra bet kokioje situacijoje nepamiršti žmogiškųjų vertybių, gerbti vieniems kitus, išvengti galimų skaudžių situacijų, kiek įmanoma bandyti būti tolerantiškiems artimoje aplinkoje esantiems žmonėms ir pagal galimybes priimti juos tokius, kokie yra.

 

Teatras

 

Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, 2021 m. nr. 4

 

© 2006 Visos teisės saugomos.