Šiemet Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis finansuojamoje storosios žarnos vėžio prevencinėje programoje dalyvavo net 17 tūkst. žmonių daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) specialistai ragina ir kitus gyventojus nedelsti ir nemokamai pasitikrinti dėl šios klastingos ligos.

Kauno medicinos draugijos veikla 1919–1940 metais

2019-10-08

Doc. dr. Asta Lignugarienė

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

 

Draugijos įsteigimo aplinkybės

Profesinės medicinos organizacijos, vienijusios gydytojus, vaistininkus ar chirurgus, Vakarų Europoje steigėsi XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. 1805 m. profesoriaus Jozefo Franko iniciatyva įkurta Vilniaus medicinos draugija. Panašios draugijos veikė ir Rusijos imperijoje. Prieš 100 metų nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje buvo įsteigta Kauno medicinos draugija (KMD). Dr. Jūratė Norvaišienė, nuosekliai tyrinėjusi šios profesinės medikų organizacijos veiklą, viename savo straipsnyje pažymėjo: „Struktūrą ji perėmė iš carinėje Rusijoje veikusių mokslinių gydytojų draugijų, tačiau savo veiklos užmojais jas žymiai pralenkė.“ [1].

1919 metų pavasarį Lietuvoje jau veikė Kauno miesto gydytojų sąjunga, tačiau narių tarpusavio bendravimas ir šios sąjungos posėdžiai vyko rusų kalba. Grįžę į Lietuvą Pirmojo pasaulinio karo išblaškyti lietuviai gydytojai sumanė kurti naują organizaciją, kurios vartojama kalba būtų lietuvių. Gydytojas Motiejus Nasvytis prisiminė: „Pati mintis apie Kauno medicinos draugiją gimė man besikalbant su d-ru Žemguliu apie medicinos reikalus Lietuvoje. Atsimenu, tatai įvyko bevaikštinėjant Vilniaus gatve, Kaune, ir neilgai trukus, po keleto preliminarių pasitarimų buvo sušauktas Kauno medicinos draugijos steigiamasis susirinkimas Karo ligoninės rūmuose, kur dabar yra Teisingumo ministerija. Tame pirmajame susirinkime dalyvavo gydytojai: Alekna, J. Brundza, Draugelis, Ingelevičius, Janulionis, M. Nasvytis, Sližys, Tumaitė, Žemgulys ir J. Žilinskas.“ [2].

1919 m. gegužės 2 d. gydytojų J. Žemgulio ir M. Nasvyčio iniciatyva įsteigta KMD turėjo rūpintis ne vien tik profesinės praktikos reikalais, bet ir medicinos mokslu bei Lietuvos sanitarine, epidemiologine situacija. Pirmojo draugijos susirinkimo metu ketinta aptarti galimus kovos su tuberkulioze – liga, kuri nusinešdavo bene daugiausia Lietuvos gyventojų gyvybių – metodus, tačiau dalyvavusieji nusprendė, kad tuo metu gerokai aktualesnis buvo smarkiai plintančios dėmėtosios šiltinės klausimas. Siekiant bent kiek sustabdyti šios ligos plitimą, nutarta įpareigoti M. Nasvytį, jis tuo metu dirbo Valstybinio higienos ir bakteriologijos instituto direktoriumi, paruošti specialią paskaitą apie apsisaugojimo nuo dėmėtosios šiltinės galimybes. Tokias paskaitas pasiūlyta skaityti ir provincijos gydytojams. Kovos su šia liga projektui parengti sudaryta speciali draugijos narių komisija. Pirmojo susirinkimo metu išrinktas draugijos valdybos pirmininkas. Juo tapo M. Nasvytis, vicepirmininko pareigos teko tuo metu chirurgu Karo ligoninėje dirbusiam J. Žilinskui, sekretoriumi išrinktas tos pačios ligoninės gydytojas J. Brundza. 1921–1923 m. KMD valdybos pirmininku buvo renkamas dr. P. Radzvickas, tačiau Lietuvos periodinėje spaudoje kilus triukšmui dėl netinkamo Lietuvos universiteto Chirurgijos klinikos profesoriaus J. Dzirne darbo, P. Radzvickas nepritarė jungtinės komisijos išvadoms ir iš šių pareigų pasitraukė. Vėliau iki pat sovietinės okupacijos KMD vadovavo Jonas Staugaitis.

Svarbiausios veiklos sritys

Pirmaisiais draugijos veiklos metais posėdžių metu buvo pristatomi gydytojų priežiūros klausimai, kova su tuo metu ypač daug gyvybių nusinešusia dėmėtąja šiltine, dizenterijos, choleros ir raupų atvejais, gailestingųjų seserų praktikos organizavimas, užsienio valstybių piliečių praktikos galimybės Lietuvoje, gydytojų darbo atlyginimo, gydytojų suvažiavimų organizavimo ir kiti svarbūs reikalai. Dauguma pirmųjų KMD susirinkimų vyko Valstybiniame higienos institute. Greitai jos nariais tapo dauguma Kaune gyvenančių ir apskrityse praktikuojančių lietuvių gydytojų. Pamažu ši organizacija jungė vis daugiau ir daugiau narių, per pirmuosius veiklos metus jais tapo 48 asmenys. Draugijos įstatai numatė, kad jos nariais gali būti ir kiti sveikatos priežiūros specialistai: dantų gydytojai, farmacininkai ar veterinarijos gydytojai. Pirmaisiais veiklos metais keletas šių profesijų atstovų aktyviai dalyvavo KMD veikloje, bet vėliau, sukūrus kitas medikų profesines organizacijas, iš jos pasitraukė.

Amžininkų teigimu antraisiais gyvavimo metais draugijos veikla keitėsi. Tuo metu pradėjusi dirbti Steigiamojo Seimo Sveikatos komisija sėkmingai sprendė aktualias sveikatos priežiūros sistemos problemas, todėl susidarė galimybės daugiau dėmesio skirti medicinos praktikos ir mokslo aktualijoms. Visgi, kilus, draugijos nuomone, netinkamoms politinėms iniciatyvoms, KMD nedelsdama viešai jas kritikavo. 1920 m. prasidėjus Lietuvoje pavieniams choleros susirgimų atvejams, Sveikatos departamentas viešai svarstė galimybę choleros epidemijos atveju kviestis patyrusius gydytojus iš Vokietijos. KMD nariai nedelsdami viešai pareiškė savo vieningą nuomonę, kad Lietuvos gydytojai yra pakankamai kompetentingi ir tai būtų visiškai nereikalingas ir Lietuvos gydytojų bendruomenės nepageidaujamas dalykas.

KMD leido medicinos teorijos ir praktikos reikalams skirtą „Mediciną“, šį leidinį kukliai vadino laikraščiu. Pirmasis dviejų spaudos lankų apimties „Medicinos“ numeris 1000 egzempliorių tiražu pasirodė 1920 m. gegužės mėnesį. Leidiniui aukojo KMD, Lietuvių mokslo draugijos nariai, pašalpas suteikė Sveikatos departamentas, Krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos skyrius, Amerikos lietuviai gydytojai. Kitų numerių leidybą rėmė Kauno miesto valdybos Sanitarijos skyrius, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos valdyba, Lietuvos universiteto Medicinos fakultetas bei privatūs asmenys. Pirmuoju Medicinos redaktoriumi dirbo Karo ligoninės gydytojas chirurgas Juozas Žemgulys, o 1922 m. liepos mėn., paties J. Žemgulio iniciatyva, dėl didelio jo chirurginės praktikos krūvio, šis darbas pavestas gydytojui J. Staugaičiui, kuris tuo metu vadovavo Valstybinei Kauno ligoninei. Iki 1944 m. ėjusiame leidinyje publikuoti Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto Medicinos fakulteto mokslinio personalo darbai, sveikatos priežiūros institucijų ataskaitos, užsienio medicinos spaudos apžvalgos bei aktualios to meto sveikatos reikalų Lietuvoje kronikos.

Draugijos indėlis organizuojant aukštąsias medicinos studijas ir kuriant sveikatos priežiūros sistemą

Dr. V. Tercijonas 1929 m. jubiliejiniame KMD posėdyje pažymėjo, kad svarbiausias draugijos pirmųjų metų darbas, kuriam buvo išeikvota daug laiko ir energijos, – Aukštųjų kursų Medicinos skyriaus įsteigimas, kurį teko apginti nuo bandymų paversti Karo medicinos mokykla. Plačiau apžvelgti KMD indėlį organizuojant Aukštųjų kursų Medicinos skyriaus darbą ketiname būsimuose Lietuvos gydytojo žurnalo numeriuose.

1922 m. pradžioje atidarant Lietuvos universitetą Kaune Švietimo ministro iniciatyva draugijos atstovai J. Staugaitis ir M. Mickus buvo pakviesti dalyvauti sudarant Medicinos fakulteto branduolį – dėstytojų komandą, kuri turėjo organizuoti būsimo fakulteto darbą. KMD atstovai dalyvavo Steigiamojo Seimo Sveikatos komisijos, Sveikatos departamento posėdžiuose svarstant sveikatos priežiūrą reglamentuojančių įstatymų projektus. Glaudžiai draugija bendradarbiavo su Kauno miesto savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriumi, kuriai ilgus metus vadovavo vienas aktyviausių jos narių K. Grinius.

KMD iniciatyva ir pastangomis organizuoti trys pirmieji tarpukario Lietuvos gydytojų suvažiavimai. Pirmajame, vykusiame 1921 m. dalyvavo 200 gydytojų, perskaityti 43 pranešimai. Šio suvažiavimo dalyviai aktyviai svarstė Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos klausimus. Gydytojas B. Sipavičius siūlė įvesti Lietuvoje nemokamą gydymą, sukuriant planingą medicinos įstaigų tinklą, o tam reikalingas lėšas surinkti papildomai apmokestinus visus darbingus piliečius, pramonės įmones bei nekilnojamąjį turtą. Panašias idėjas pristatė ir V. Tercijonas. J. Bagdonas – tuometinis Sveikatos departamento direktorius – ragino susirūpinti draudiminės sveikatos priežiūros reikalais, o gydytojai B. Bergeris ir I. Freidas pasisakė už privačią gydymo praktiką.

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2019 m. Nr. 5

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.