Pradėjo veikti nauja ligonių kasų interneto svetainė www.ligoniukasa.lrv.lt, kurioje lankytojams pateikiama išsami informacija apie privalomąjį sveikatos draudimą ir visus su juo susijusius klausimus. Svetainė veikia portale „Mano Vyriausybė“.

Gydytoja Loreta Skrebelytė-Strøm: „Gąsdinimais ir draudimais koronaviruso pandemijos greičiau nenuslopinsime“

2021-02-02

Norvegijoje, Oslo Akershus universitetinėje ligoninėje gydytoja kardiologe dirbanti lietuvė Loreta Skrebelytė-Strøm nevengia dalyvauti socialiniuose tinkluose jau kone metus aktyviai verdančiose diskusijose dėl koronaviruso sukeltos pandemijos suvaldymo. Gydytoja turi savo nuomonę ir drąsiai, remdamasi argumentais, ją gina. Stebėdama situaciją pasaulyje, ji vardina koronaviruso paplitimo faktorius ir akcentuoja, kad be abipusio pasitikėjimo (gyventojų – valdžia, o valdžios – gyventojais) suvaldyti pandemiją lengva nebus. Žvelgdama į Lietuvą „iš šiauriau“, Loreta turi nemažai pastabų valdžios sprendimams. Apie visa tai ir pasikalbėkime.

 

Gerbiama Loreta, pirmiausia norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę, kas lėmė koronaviruso paplitimą? Ką galėtumėte pasakyti apie bandymus jį suvaldyti tiek pasaulio mastu, tiek Norvegijoje, kur dirbate ir gyvenate, tiek Lietuvoje, kurios situacijai esate neabejinga.

Viruso paplitimas - tai sudėtingas ir nevienaplanis klausimas, priklausantis nuo daugelio faktorių. Tai ir klimatas, ir gyventojų tankumas įvairiose šalyse, ypač šalių didžiuosiuose miestuose; tai ir gyventojų gyvenimo sąlygos (pavyzdžiui, kiek kvadratinių metrų gyvenamojo ploto statistiškai tenka vienam šalies piliečiui), gyventojų darbo sąlygos. Taip pat – šalių socialinio saugumo sistema (išmokų dydis ligos atveju, tai yra ar sergantysis gauna 100 proc. atlyginimo dengiančią nedarbingumo išmoką; ar ją gauna nuo pirmos nedarbingumo dienos); kokią atlyginimo dalį dirbantieji gauna oficialiai, o kokią – „į vokelį“ – susirgus už pastarąją dalį nekompensuojama, o tai verčia žmones eiti į darbą, tarkime, su peršalimo simptomais, ypač jei tasai oficialusis atlyginimas yra mažas; ir taip toliau. Taip pat labai svarbu visuomenės bendras išsimokslinimo lygis, gyventojų nacionalinė sudėtis, pagrindinės kalbos mokėjimas (daugelyje šalių nacionalinių mažumų gyventojai nemoka pagrindinės šalies kalbos, dėl to sunku perteikti svarbią informaciją suprantamai ir kuo operatyviau – tai yra viena, nors ne vienintelė, priežastis, kodėl viruso paplitimas yra žymiai didesnis tam tikrose emigrantų grupėse Skandinavijos šalyse). Koronaviruso plitimas susijęs ir su gyventojų pasitikėjimu valdžios institucijomis bei valdžios institucijų pasitikėjimu gyventojais, taip pat kultūriniais skirtumais, šalies medicinos lygio ir realaus aukšto lygio paslaugų prieinamumo kuo platesnėms visuomenės grupėms galimybėmis ir, be abejo, su sveikatos ir socialinės priežiūros organizavimo klausimais (pagalba į namus vienišiems asmenims, slaugos paslaugos namuose, ir panašiai).

Taigi jei bandysime žvelgti plačiau – ir už Lietuvos, ir už Norvegijos sienų – pamatysime, kad viruso paplitimo rodikliai ir mano paminėtieji faktoriai yra smarkiai susiję. Todėl nėra ir negali būti universalių pandemijos valdymo receptų, tinkančių visoms šalims.

 

Kokias problemas, bandant suvaldyti koronavirusą ir nuslopinti pandemiją, įžvelgiate? Ką siūlytumėte keisti, daryti kitaip?

Mano nuomone, kuri visų pirma remiasi pandemijos valdymo stebėjimu Norvegijoje bei Lietuvoje, peršasi trys pagrindinės išvados. Pirma, pandemijos neįmanoma gerai suvaldyti, jei nėra tarpusavio pasitikėjimo tarp gyventojų ir valdžios institucijų. Antra – subalansuota komunikacija bei aiškus rėmimasis „mažiausios žalos“ principu plačiąja prasme yra vienas esminių momentų – turiu omenyje ne tik ribojančių priemonių efektą viruso plitimui stabdyti, bet taip pat ir su šiomis priemonėmis neišvengiamai susijusius šalutinius reiškinius, tokius kaip vaikų ugdymo sutrikdymas bei iš to einančios ilgalaikės ir plačios neigiamos pasekmės, didelės gyventojų dalies pajamų netekimas, dėl laikinai ar visiškai uždarytų įmonių į šalių biudžetą surenkamų lėšų mažėjimas, psichologinės ir smurto pasireiškimo atvejų dažnėjimo problemos (ypač socialiai pažeidžiamose grupėse), ir taip toliau… Turbūt jau visi matome, kad ilgalaikių ribojimų šalutiniai poveikiai visuomenei yra sunkiai išmatuojami, jų stebime vis daugiau. Gąsdinimais ir daline informacijos sklaida paremta komunikacija neveikia, o ilgainiui sukelia visuomenės pasipriešinimą – atvirą ir paslėptą; o paslėpto visuomenės pasipriešinimo jokios represinės struktūros demokratinėse šalyse negalės suvaldyti.

Šalių sveikatos sistemos realūs, pabrėžiu – realūs - pajėgumai ir platus prieinamumas visų ligų gydymui ir profilaktikai visoms gyventojų grupėms yra trečias, ir, mano nuomone, esminis momentas, neleidžiantis užmiršti ir kitų pandemijos metu niekur nedingstančių ligų bei susirgimų – būtent šios srities problemos, manau, akivaizdžiai atsiskleidė šalyse, kuriose jau matome su pandemija susijusį ženkliai išaugusį perteklinį mirtingumą.

Taip tikrai nėra vien dėl „susprogdintų“ gydymo įstaigų pajėgumų, padidėjus su COVID-19 susijusių hospitalizacijų skaičiui. Taip yra ir, pavyzdžiui, dėl to, kad negatyvi, gąsdinanti komunikacija įbaugino labai daug žmonių, dėl to jie vengia kreiptis į gydymo įstaigas, kenčia iki paskutinės minutės, o kai jau atvyksta, taikyti adekvatų gydymą dažnai būna tiesiog per vėlu. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos onkologai ir kardiologai jau viešai „skambina pavojaus varpais”. Manyčiau, yra tikrai reikalinga aktyvi ir matoma gyventojų viešo skatinimo kampanija nedelsti kreiptis į medikus, įtariant visas ligas – šią, kol kas nelabai matomą pasekmę, manau, visu svoriu pajausime ateityje. Ženklus perteklinio mirtingumo išaugimas Lietuvoje nėra susijęs vien su COVID-19 susijusiomis mirtimis, didžiausią mirčių dalį sudaro kitos diagnozės.

Norvegijoje šitiems dalykams po „pavasarinio šoko“ yra kreipiamas ypač didelis dėmesys. Pavyzdžiui, dalis pacientų iš valstybinių ligoninių nuo pat pandemijos pradžios yra nukreipiami privačiai praktikuojantiems specialistams, kuriems už konsultacijas bei tyrimus ar gydymą sumoka valstybinės ligonių kasos, ir tai tikrai buvo ir yra svarbus valstybinės medicinos sistemos „buferis“ šios pandemijos metu.

 

Kas Jums labiausiai kelia nerimą, sprendžiant koronaviruso suvaldymo klausimus?

Mane asmeniškai labiausiai neramina didėjantis visuomenės susipriešinimas, kas iš tiesų nėra keista dėl užsitęsusių ribojimų ir su tuo susijusių ekonominių bei psichologinių problemų, kurias jaučia didelės gyventojų grupės. Augantys neramumai daugelyje Europos šalių (Danijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje) valdžios institucijas verčia griebtis stipresnių represinių ir tam tikrais atvejais kraštutinių valdymo priemonių, kaip, pavyzdžiui, kai kuriose gilias demokratines vertybes puoselėjančiose Europos šalyse (Olandijoje, Prancūzijoje) įvesta komendanto valanda. Apie komendanto valandos įvedimą buvo svarstyta ir Danijoje. Taip pat ir Norvegijos vyriausybė sausio pradžioje šalies parlamentui buvo pateikusi komendanto valandos įstatymo siūlymą, kuris, tiesa, daugelyje savivaldybių, šalies juristų sąjungos, taip pat ir parlamento buvo atmestas kaip nesvarstytinas. Tai džiugina, nes rodo visuomenės brandą.

Mane, kaip pilietę, labai neramina ir daugelio kitų demokratinių teisių bei laisvių likimas šios pandemijos kontekste. Tai yra mums visiems tikrai svarbūs, sunkiai iškovoti dalykai – galimybė laisvai išsakyti asmeninę nuomonę, susirinkimų laisvė, laisvo pasirinkimo teisė, atsakomybės už savo sveikatą laisvė. Visi šie ir panašūs dalykai šiuo metu balansuoja ties tam tikra kvestionavimo riba, kai bandymas šias demokratines laisves susilpninti ar, kaip tvirtinama, „laikinai suspenduoti” argumentuojamas bendru viruso pavojumi. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad viruso pavojus nėra realus – vienok, tai neturėtų leisti valdžiai jaustis turint mandatą šias mūsų visų teises paminti, suvaržyti. Lietuvoje labai pasigendu aktyvesnio juristų dalyvavimo su pandemijos valdymu susijusiuose debatuose įvairiose žiniasklaidos priemonėse, kas, neabejoju, padėtų plačiau iškomunikuoti visuomenei rūpimus teisinius su pandemijos valdymu susijusius aspektus. Atviri, įvairiomis nuomonėmis paremti vieši debatai masinės informacijos priemonėse iš tiesų yra stiprus kovos su konspiracijų teorijomis įrankis. Dabar jų Lietuvoje labai trūksta, nes daug ir mano kolegų, praktikuojančių Lietuvoje, kitokios, nei oficiali, nuomonės pandemijos valdymo klausimais viešai tiesiog nereiškia dėl realaus administracinių nuobaudų savo darbovietėse pavojaus. Atvirų, argumentuotų diskusijų baimė, viešo, argumentuoto oficialios politikos ir sprendimų kvestionavimo ir debatavimo nebuvimas smarkiai prisideda prie konspiracinių teorijų suvešėjimo. Mano nuomone, tokie debatai tikrai nėra pavojus pandemijos valdymui – greičiau geresnė galimybė nušviesti įvairius klausimus kuo plačiau bei priimti geriausius sprendimus.

 

Kaip manote, kodėl tos konspiracijos teorijos sėkmingai gyvuoja?  Kodėl dalis visuomenės, taip pat ir Lietuvoje, priešiškai nusiteikusi tam, kas vykdoma? Kodėl tiek daug nepasitikėjimo institucijomis, bujoja sąmokslo teorijos?

Manau, kad nepasitikėjimas atsiranda tuomet, kai žmonės supranta, jog valdžios institucijos bando nuo jų kažką nuslėpti ar nepasako visko iki galo. Tam Norvegijoje yra skiriamas ypač didelis dėmesys - nebijoma pripažinti klydus, jei jau taip įvyko – juk tikrai visi esame unikalioje situacijoje, kur geriausių sprendimų šiai dienai niekas neturi. Tai kodėl reikėtų išsisukinėti ar, dar blogiau, kaltinti visuomenę? Klaidų pripažinimą žmonės supranta ir priima, bet nutylėjimo ar juo labiau melo – tikrai ne. Šiuo aspektu, manau, dabartinė Lietuvos vyriausybė perėmė nepavydėtiną „paveldą“. Džiugina jau vien tai, kad nuo dabartinės vyriausybės darbo pradžios buvo skiriamas ypač didelis dėmesys su pandemija susijusių duomenų surinkimui bei viešam prieinamumui. Tai yra didžiulis žingsnis į priekį. Mano nuomone, šiek tiek trūksta tik to, kaip šiuos tikrai svarbius duomenis kuo plačiau ir dar suprantamiau iškomunikuoti visuomenei.

Kalbant apie Lietuvą, ne tik aš, bet ir daug kitų specialistų, taip pat su medicina nesusijusių žmonių nesupranta tolimesnės judėjimų Lietuvos viduje ribojimų politikos, jau keletą mėnesių besitęsiančio ugdymo įstaigų uždarymo net ir mažiausiems vaikams, kurie, kaip žinome, nėra svarbiausi viruso platintojai. Stebina ir visuotinė kaukių dėvėjimo lauke reikalavimų politika, mažų parduotuvėlių ir maitinimo įstaigų ilgalaikis uždarymas ir dar daug panašių ribojimų ar draudimų. Visa tai didina ir taip jau didelę frustraciją tarp daugelio žmonių, kuriuos ilgalaikis karantinas yra labai išvarginęs, ir kas neabejotinai sukels ilgalaikių problemų ateityje. Tikrai daug piliečių, tarp jų ir aš, mato daug nelogiškumų tokiuose sprendimuose, o visa tai ir yra puiki terpė vešėti konspiracinėms teorijoms, ypač ekonominių nepriteklių ir psichologiškai išvargintų žmonių grupėse. Reikėtų mažiau kaltinimų ir daugiau pagyrimų bei paskatinimo žmonėms Lietuvoje. Juk dauguma jų tikrai laikosi visų nurodymų, bet didžiausias dėmesys, kaip susidaro įspūdis iš žiniasklaidos pranešimų, yra skiriamas „blogiečiams“, kurių tikrai nėra labai daug. Tai, manau, neišvengiamai skatina ir jau gerokai pavargusios daugumos nusivylimą, galų gale – pyktį. O tai, mano nuomone, kaip tik ir gresia dar didesnėmis problemomis ateityje. Juk be didžiosios visuomenės dalies pritarimo vyriausybės taikomoms priemonėms joks pandemijos suvaldymas nėra įmanomas – bent jau demokratinėse šalyse. Aš nemanau, kad Lietuvos visuomenė sutiktų atsisakyti demokratijos tam, kad šalies vyriausybė galėtų pasigirti suvaldžiusi šį visiems įgrisusį koronavirusą.

 

Kaip manote, kada pasaulis pagaliau galės atsikvėpti?

Sunku pasakyti. Manau, teisinga ir plati vakcinacijos strategija greičiausiai yra mūsų taip vadinamieji „išėjimo iš pandemijos vartai“. Tačiau taip pat manau, kad nėra išmintinga visas viltis susieti vien su vakcina – kol kas nėra aišku, ar vakcinos pakankamai gerai apsaugo nuo viruso platinimo, nors tokių ženklų ir yra. Ką šiai dienai žinome – tai kad vakcinos apsaugo nuo sunkios COVID-19 ligos eigos, dėl ko daugelis šalių pasirinko pirmiausia vakcinuoti didžiausioms rizikos grupėms priklausančius gyventojus. Bus išties įdomu stebėti situaciją Jungtinėje Karalystėje ir ypač Izraelyje, nes pastarasis jau suvakcinavo per 30 proc. savo populiacijos abejomis vakcinos dozėmis. Kartu neramina tai, kad virusas Izraelyje, panašu, vis tiek sparčiai plinta, dėl ko ši šalis, kaip oficialiai aiškinama, siekdama išvengti importuoto užkrato, prieš keletą dienų uždarė savo sienas.

 

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

Nuotraukoje - gydytoja Loreta Skrebelytė-Strøm

Asmeninio archyvo nuotrauka

 

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.