Širdies transplantacija

2018-11-02

Dr. Ramūnas Bolys

LSMU MA Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinika

 

Ortotopinė širdies transplantacija – tai chirurginė operacija, kurios metu pažeista recipiento širdis pakeičiama sveika donoro širdimi. Tai gydymo metodas pacientams, turintiems toli pažengusį galutinės stadijos širdies nepakankamumą, kai kiti įprasti medikamentinio gydymo metodai nėra pakankamai efektyvūs ir prognozuojama tikėtina gyvenimo trukmė, neatlikus širdies transplantacijos, trumpesnė nei vieneri metai. Daugumai šių pacientų alternatyvūs chirurginio gydymo metodai nebuvo efektyvūs, negalimi, ar mažai tikėtina, kad jie gali būti efektyvūs.

 

Įprastai kandidatai širdies transplantacijai serga liga, sukėlusia Niujorko širdies asociacijos (NŠA) III ar IV funkcinės klasės lėtinį širdies nepakankamumą. Detalaus ištyrimo metu nustatoma ženkliai sumažėjusi kairiojo širdies skilvelio išstūmio frakcija >25 proc. Šiems pacientams skiriamas optimalus medikamentinis gydymas geriamaisiais vaistais didžiausiomis toleruojamomis dozėmis, dažnai reikalingas intraveninis medikamentų skyrimas, siekiant pagerinti širdies kontraktilinę funkciją.

Pažeisto organo pakeitimo sveiku donoriniu idėja aptinkama jau antikinėje mitologijoje. Pirmosios odos transplantacijos atliktos Indijoje II a. pr. Kr. Pirmąją širdies transplantaciją eksperimentiniams gyvūnams atliko Maskvoje 1946 metais Vladimiras Demikovas, kuris transplantavo vieno šuns širdį kitam. 1967 m. Pietų Afrikos Respublikoje Kristianas Barnardas atliko pirmąją širdies transplantaciją žmogui, kuris po operacijos išgyveno tik 18 parų. 1968 metais JAV Normanas Šumvėjus pakartojo kolegos operaciją. Tik 1983 metais klinikinėje praktikoje pradėjus vartoti imunosupresinį vaistą ciklosporiną, atsirado galimybė atlikti sėkmingas širdies transplantacijas, galinčias išgelbėti kraštutinai sunkių pacientų gyvybes bei pagerinti jų gyvenimo kokybę.

Galutinės stadijos širdies nepakankamumas yra pagrindinė priežastis, dėl kurios atliekama širdies transplantacijos operacija. Širdies nepakankamumo paplitimas ir sergamumas populiacijoje išsivysčiusiose šalyse atitinkamai yra 1 proc. ir 0,15 proc. Toli pažengęs širdies funkcijos nepakankamumas tarp jų yra apie 10 proc. Taigi Lietuvoje šiuo metu yra apie 2500 pacientų, sergančių sunkiu širdies nepakankamumu. Ilgėjant gyvenimo trukmei, senstant populiacijai šis skaičius tik didėja.

Nors aktyvi donorystė Lietuvoje aktyviai propaguojama, kaip ir visame pasaulyje, jaučiamas ženklus donorinių organų stygius. Nepaisant anksčiau minėto potencialiai reikalingo širdies transplantacijų skaičiaus, mūsų šalyje atliekama tik iki 17 širdies transplantacijų per metus (http://ntb.lrv.lt/). Didelė dalis pacientų, registruotų potencialių širdies recipientų registre, taip ir nesulaukia jiems tinkamo širdies donoro. Siekiant užtikrinti optimalų donorinių organų paskirstymą, potencialūs širdies recipientai yra nuodugniai ištiriami ir įvertinamas jų tinkamumas širdies transplantacijai. Tyrimo metu širdies transplantacijos paslaugas teikiančioje įstaigoje siekiama įvertinti galimas širdies transplantacijos kontraindikacijas. Širdies transplantacijos negalima atlikti pacientams, sergantiems infekcine liga, aktyvia piktybine navikine liga ar sunkios eigos komplikuotu cukriniu diabetu. Rūkantys bei vartojantys alkoholį pacientai taip pat nėra idealūs kandidatai širdies transplantacijai. Potencialūs recipientai turi gerai suprasti, kad širdies transplantacija pakeis jų gyvenimo būdą: teks vartoti daug vaistų, atsiras naujų apribojimų bei taisyklių, susijusių su potransplantaciniu medikamentiniu gydymu.

Širdies transplantacijos operacija dažnai ir ne be reikalo mistifikuojama. Tai be galo sudėtingas bei reikalingas daug žmogiškųjų bei techninių resursų procesas. Širdies transplantaciją galima skirti į keletą pagrindinių elementų: 1) donoro identifikavimas, jo įvertinimas, ištyrimas, palaikymas optimalios hemodinamikos bei metabolinių procesų; 2) donoro-recipiento poros parinkimas; 3) organo eksplantavimas bei transportavimas; ir pagaliau 4) širdies implantavimas; 5) potransplantacinis stebėjimas bei gydymas.

Širdies implantavimo operacija atliekama dirbtinės kraujo apytakos sąlygomis. Pašalinus recipiento širdį, jos vietoje implantuojama donorinė širdis, suformuojant kairiojo prieširdžio, apatinės tuščiosios venos, viršutinės tuščiosios venos, plautinio kamieno bei aortos donoro-recipiento jungtis (1 pav.). Širdis, eksplantuota iš donoro kardioplegijos sąlygomis, gali toleruoti šaltą išemiją tik iki 4 valandų. Todėl donorinio organo transportavimas bei implantavimas turi būti atlikti maksimaliai greitai. Siekiant užtikrinti šį reikalavimą į transportavimo procesą įtraukiama policija, krašto apsaugos ar gelbėtojų aviacija.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 4

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.