ULAC: toksoplazmozė – žmonių ir gyvūnų parazitinė liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys – toksoplazmos, kuriomis dauguma susirgusiųjų užsikrečia valgydami nepakankamai termiškai (iki 60°C temperatūros) apdorotą ar žalią mėsą, dalis – maistui vartodami užkrėstą vandenį, nevirintą pieną, valgydami neplautas daržoves, vaisius, uogas, per užterštas rankas ar kitus daiktus.

Skausmo medicina COVID-19 akivaizdoje

2021-04-01

Pasaulį užvaldė virusinė pandemija, bet niekur nedingo kita – lėtinio skausmo – pandemija. Šios dvi pandemijos dabar egzistuoja kartu ir daro didelę žalą visuomenei. Kaip „sugyvena“ šios pandemijos ir kokių būdų galime rasti mes, žmonės, išgyventi šiomis sudėtingomis sąlygomis? Apie tai, kokių priemonių imtis, šiandien daug rašo ir svarsto skausmo medicinos mokslo spauda    

Lėtinis skausmas laikomas pagrindine negalios priežastimi ir yra susijęs su didele ekonomine ir socialine našta. Dažniausiai su negalia siejami juosmens ir kaklo skausmas, bet ir kitos lėtinio skausmo būklės (migrena, įtampos galvos skausmas) yra šios statistikos dešimtuke. Negydomas lėtinis skausmas atneša darbo praradimus, ekonomines problemas, depresinę nuotaiką, socialinę izoliaciją. Daugeliui lėtinio skausmo pacientų būdingi kognityviniai, afektiniai ir emociniai sutrikimai, t. y. sudėtinga biopsichosocialinė sąveika. Neabejojama, kad visos lėtinio skausmo savybės dar labiau sustiprėjo per COVID-19 pandemiją veiksmingai valdyti skausmą pasidarė dar sunkiau. Viena vertus, pacientai linkę vengti ligoninių dėl baimės užsikrėsti, todėl ūminis skausmas dažniausiai negydomas ir gali lengviau pereiti į lėtinį, kas didina neįgalumo ir depresinės būklės riziką. Kita vertus, pandemijos metu įsitvirtinusi socialinė izoliacija gali skatinti pasyvias skausmo įveikos taktikas, o tai stiprina depresines nuotaikas ar net mintis apie savižudybę. Todėl tokioje pasaulinėje sveikatos pandemijoje didėja skausmo lemiamo sergamumo ir mirtingumo rizika. 

Apie netolimoje ateityje galimas COVID-19 pasekmes lėtinio skausmo pacientams rašo Daniel J. Clauwa ir bendr. [1]. Kalbama apie tai, kad povirusinės sveikatos baigtys gali būti tokios: 1) lėtinis skausmas kaip povirusinio sindromo dalis arba su virusu susijusių organų pažeidimo rezultatas; 2) lėtinio skausmo eigos pablogėjimas dėl esamo fizinio skausmo paūmėjimo ar psichikos sutrikimų atsiradimo; 3) nauji lėtinio skausmo atvejai, nulemti su virusu susijusių rizikos veiksnių (blogas miegas, neveiklumas, baimė, nerimas, depresija) nesirgus COVID-19. Visais atvejais lėtinį skausmą reikia vertinti remiantis biopsichosocialiniu modeliu, t. y. lėtinio skausmo požymiai vertinami atsižvelgiant į biologinius, psichologinius ir socialinius veiksnius. 

Ūminės virusinės ligos dažnai pasireiškia mialgija ir nuovargiu, organų pažeidimams būdingais simptomais, tai būdinga tiek sergant gripu (per 1918 m. ir 2009 m. H1N1 pandemijas), tiek dabar koronavirusu. Tyrime, kuriame dalyvavo 2007 m. užsikrėtusieji SŪRS virusu, lėtinis povirusinis sindromas, susidedantis iš nuovargio, difuzinės mialgijos, depresijos ir miego sutrikimo, tęsėsi beveik 2 metus. Nors kai kurios infekcijos sukelia specifinius poinfekcinius sindromus, tai gana įprastas stereotipinis atsakas į bet kokio tipo infekciją. Ūminės virusinės infekcijos metu pasireiškusios somatinės ligos ir jų sunkumas, simptomai paprastai koreliuoja su vėliau išsivystančiu lėtiniu nuovargiu ir lėtiniu skausmu. Be to, gali atsirasti lėtinis regioninis skausmas ir kitų somatinių simptomų, kitų rūšių ūminės infekcijos. Buvo nustatyta, kad maždaug 10 proc. asmenų po ūminio virusinio epizodo išsivysto poinfekcinis dirgliosios žarnos sindromas arba bakterinis gastroenteritas. Moterims dažnas intersticinis cistitas / skausmingos šlapimo pūslės sindromas.  

 

Plačiau skaitykite žurnale „Skausmo medicina“ Nr. 1 (45), 2020Nr. 1 (46), 2021.

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.