Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) ir Kazachstano Socialinio sveikatos draudimo fondas pasirašė memorandumą, kuriame sutarė plėtoti bendradarbiavimą socialinio sveikatos draudimo srityje.

Tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios...

2015-04-06

Vieną vertę dalykai turi tada, kai jie tikrai tau priklauso, kitą – kai jų netenki ar kyla aiški grėsmė tam atsitikti. Ankstesniais laikais lietuvį iš kinkų drebinimo galėjai pažinti, dabar iš niurzgėjimo –tai tas blogai, tai anas negerai. Ir taip niurzgesys net saulutę pritemdo – nei šviesos, nei tiesos nebematom. Anokia išimtis ir vaistininkai. Tačiau kaimynų dėka gavom vaistų niurzgėjimui malšinti – jei išlįs iš kokio tanko žali mandagūs žmogeliukai, smulkios bėdos kaipmat dings – liks tik labai didelės.

Tokioj aplinkoj kitaip vertinam daug ką. Šventes taip pat. Ir jei trumpa istorinė perspektyva dar neleidžia mums nešališkai pažvelgti į dabartinę Lietuvos vaistininkystę artėjant Kovo 11-ajai, tai praėjusi Vasario 16-oji yra puiki proga atsigręžti į XX a. pirmos pusės nepriklausomą Lietuvą. Taigi koks vaistininkų indėlis kuriant valstybę, kokia gi buvo lietuviškoji farmacija ir kaip ji kito per porą nepriklausomybės dešimtmečių?

XX a. pradžioje prakutusių lietuvių ūkininkų sūnūs, nejautę pašaukimo kunigystei, mielai rinkosi farmacijos studijas Rusijos imperijos universitetuose. Baigę mokslą, dėl įvairių trukdymų įsidarbinti Lietuvoje lietuviai vaistininkai pasklido po imperiją, tačiau nenutolo nuo lietuviškos veiklos. Ypač ši veikla suaktyvėjo po spaudos draudimo panaikinimo ir 1905 m. revoliucijos, o savo aktyvumo viršūnę pasiekė Pirmojo pasaulinio karo metais, Rusiją užplūdus lietuviams karo pabėgėliams, artėjant imperijos žlugimui ir švintant Lietuvos laisvei.

1911 m. „Aušrinės“ priede „Farmaceutų reikalai“ provizorius Juozas Kašinskas rašė: „Draugai, daugiau šviesos, tautiško ir visuomeniško darbo. Kad sutaikinus savo žodžius su darbu, meta Maskvą ir traukia į Lietuvą, atsisveikindami su draugais, dar kartą ir jau paskutinį, pakartoja savo sielos prigimimą“. Lietuviai farmacininkai Rusijoje buvo gerbiami, turėjo lėšų, kurias dosniai aukojo lietuviškai veiklai. Provizorius Baltramiejus Čepulis, vadintas Maskvos lietuvių tėvu, dalyvaudamas lietuvių farmacininkų susirinkimuose, kviesdavo organizuotis ir grįžti į Lietuvą. Tam pasiryžusiems padengdavo kelionės ir įsikūrimo išlaidas. Nuojauta, kad artėja laisvė, traukė lietuvius vaistininkus arčiau Tėvynės.

Auštanti Lietuvos laisvė reikalavo ne tik materialinio bei intelektualinio palaikymo. Reikėjo ir kraujo aukos – pirmasis nepriklausomybės kovose žuvęs – Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius buvo farmacininkas. Tarnavo Rygoje vaistinės mokiniu, vėliau, Dorpato universitete išlaikęs egzaminus, gavo vaistininko padėjėjo laipsnį. Dirbo Dorpato vaistinėje. 1915 m. išėjo savanoriu į Rusijos armiją. Įsiplieskus revoliucijai organizavo lietuvių tautinį batalioną. 1918 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, buvo krašto apsaugos ministro adjutantu. 1919 m. paskirtas į Alytų, I pėstininkų pulko vado padėjėju. Buvo pavyzdžiu kariams – elgėsi taip, lyg baimės visai nepažintų. 1919 m. vasario 13 d. bolševikų buvo nukautas besiveržiant per Alytaus tiltą.

Žuvus A. Juozapavičiui, pulkui vadovavo Julius Čaplikas, vaistininko padėjėjo diplomą įgijęs Charkovo universitete, vaistinėse dirbęs iki 1914 m. 1915 m. įstojo į karo mokyklą. 1918 m. – Lietuvos savanoris, dalyvavo kovose su bolševikais ir lenkais, dukart buvo paimtas į nelaisvę ir pabėgęs. 1935 m. generolas J. Čaplikas skiriamas vidaus reikalų ministru.

Nepriklausomybės kovose dalyvavo karo korespondentas provizorius Antanas Žukauskas Vienuolis. Jis nuolat lankydavosi fronto linijose, o rašiniai „Iš karo korespondento knygutės“ buvo spausdinami dienraštyje „Lietuva“.

1920 m. kovo 15 d. buvo paskelbtas Farmaceutų mobilizacijos įstatymas. Farmacininkams teko dalyvauti kovose su bolševikais ir lenkais.

A. Juozapavičius ir Jonas Valentinavičius (KAM vaistinės vedėjas) už dalyvavimą nepriklausomybės kovose buvo apdovanoti Vyčio Kyžiumi.

Vaistinės

Pirmojo pasaulinio karo sukelta suirutė, nepriklausomybės kovos, siaučiančios epidemijos, gydytojų trūkumas – tai sąlygos, kuriose nepriklausomybės pradžioje veikė vaistinės. 1918 m. Lietuvoje buvo 79 normalinės ir 65 kaimo vaistinės. Daugelis vaistininkų nemokėjo lietuvių kalbos. 1919 m. vidaus reikalų ministerija perspėja: „Aptieka yra visuomenės įstaiga, todėl ji privalo tarnauti visuomenei, o ne savo patogumų žiūrėti. Tuo tarpu Sveikatos departamentas gauna tikrų žinių, kad aptiekose mainoma kalba, išduodant signaturkas, taip pat negalima susikalbėti šalies daugumos kalba – lietuviškai. Šiuo perspėjimi aptiekų savininkai ir rėdytojai, kad atsikartojimai tokių faktų gali priversti ministeriją atimti teisę laikyti ar rėdyti aptiekas.“

Grįžtant iš bolševikinės Rusijos lietuviams vaistininkams bei sumažinus apribojimus vaistinių steigimui, jau 1919 m. Lietuvoje buvo atidaryta 15 normalinių ir 20 kaimo vaistinių. 1922 m. Lietuvoje veikė 257 vaistinės ir per 20 vaistų sandėlių. 1938 m. Lietuvoje buvo 327 vaistinės. Per dešimtmetį vaistinės pasikeičia, – ir ne tik pavadinimu. Klasikinės XIX a. imperijos aptiekos virsta moderniomis europietiškomis vaistinėmis.

Lietuvos farmacijos sistema

1918–1935 m. Farmacijos skyrius buvo Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento sudedamoji dalis. Nuo 1935 m. Farmacijos skyrius pavadintas Farmacijos referentūra. Kaip ir farmacijos skyriuje, jame išliko 3 etatai: referento, farmacijos įstaigų revizoriaus ir atsakingojo sekretoriaus.

Iki 1937 m. farmacija Lietuvoje buvo tvarkoma pagal vietos sąlygoms pritaikytą Rusijos imperijos medicinos statutą. 1937 m. buvo priimtas „Vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos įstatymas“.

Vaistų, gaminamų Lietuvoje ir įvežamų iš svetur, analizę atlikdavo valstybinė technikos chemijos laboratorija. Nuo 1934 m. ši laboratorija buvo padalinta. Vaistų, maisto ir gėrimų analizės buvo atliekamos VDU Medicinos fakulteto Farmacijos instituto laboratorijoje.

Nuotraukoje - farmacininkas Antanas Juozapavičius

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2015 Nr. 2

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.