Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), vadovaudamasis 2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ informuoja, kad karantino laikotarpiu planiniai skiepijimai nėra atidedami ir turi būti vykdomi, numatant pacientų srautų valdymą.

Idiopatinis veidinio nervo paralyžius (Belo paralyžius)

2015-11-05

Prof. dr. Rūta Pribuišienė, Tomas Jakštas

LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika

Belo paralyžius – idiopatinis vienpusis veidinio nervo paralyžius. Belo paralyžius diagnozuojamas esant periferinio tipo veidinio nervo pažeidimui, kai nenustatoma kitos priežasties. Paralyžiui gydyti skiriama gliukokortikoidų, kartais kartu su antivirusiniais vaistais. Paralyžiui nepraėjus per 3 mėnesius ar ryškėjant naujiems simptomams, pacientą būtina ištirti nuodugniau.

Idiopatinis veidinio nervo paralyžius pavadintas anglų kilmės chirurgo ir anatomo sero Charleso Bello, kuris 1824 metais aprašė šią būklę, garbei [1]. Belo paralyžius (BP) sudaro 3/4 periferinio veidinio nervo pažeidimo atvejų [2]. Šis veidinio nervo paralyžius yra gana reta liga (20–40 naujų atvejų 100 tūkst. gyventojų per metus). Priklausomybės nuo lyties ar geografinės padėties nėra pastebėta [3], bet pabrėžtina, kad nėščiosios BP linkusios sirgti tris kartus dažniau nei kiti asmenys [4].

Su BP diagnostika pirmiausia susiduria skubiosios pagalbos ar ambulatorinio skyriaus gydytojai. BP būdinga: a) staigi pradžia (per 72 val.); b) retai būna abipusis; c) nepraeina savaime [3]. Pacientai, sergantys BP, patiria ne tik fizinį, bet ir psichosocialinį diskomfortą, mat dėl veido pokyčių šalinasi aplinkinių, tampa nedarbingi ar negali susirasti darbo, visuomenėje patiria nuolatinį stresą. Todėl laiku nustatyta diagnozė ir tinkamas gydymas yra visokeriopai svarbūs šių pacientų sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Etiologija

Literatūroje aptariamos kelios Belo paralyžiaus etiopatogenezės teorijos. Labiausiai tikėtina – virusinė: Herpes simplex virusui išplitus į veidinio nervo šakeles, prasideda uždegimas ir nervų demielinizacija. Kitos teorijos teigia, jog paralyžius išsivysto dėl veidinio nervo išemijos, genetinio polinkio ar skysčių susilaikymo nėštumo metu. Tačiau nė viena teorija nėra galutinai įrodyta [5, 6].

Klinika

Esant skirtingam pažeidimo lygiui, priklausomai nuo individualių veidinio nervo anatominių savybių, BP gali pasireikšti skirtingai. Klasikiniais BP simptomais laikomi šie (1 pav.):

    • pacientas neužmerkia ar nevisiškai užmerkia akį;

    • nesuraukia kaktos;

    • išnykusi nosies–lūpų raukšlė;

    • nusileidęs, nejudrus burnos kampas, pučiant žandus pažeistoje pusėje lūpos nesusičiaupusios, jos „patrauktos“ į sveikąją pusę [7].

Klinikiniai topografiniai variantai

Klinikiniai požymiai priklauso nuo veidinio nervo pažeidimo topografijos (2 pav.)

  • Jei veidinis nervas pažeistas iki didžiojo uolos nervo atsišakojimo, be klasikinių požymių yra ir kitų: padidėjęs jautrumas garsams (hyperacusis) dėl sutrikusios kilpinio raumens inervacijos, akių ir burnos džiūvimas, sutrikęs skonio pojūtis (liežuvio priekiniai 2/3).
  • Jei veidinis nervas pažeistas tarp didžiojo uolos nervo ir kilpinio nervo, akių džiūvimo nebūna.
  • Jei veidinis nervas pažeistas tarp kilpinio nervo ir būgninės stygos, nebūna akių džiūvimo ir hyperacusis, tačiau sutrinka skonio jutimas, džiūsta burna.
  • Jei veidinis nervas pažeistas žemiau būgninės stygos atsišakojimo, pasireiškia tik veido mimikos sutrikimai, gali būti jaučiamas užausio skausmas. Nebūna akių ir burnos džiūvimo, hyperacusis, nesutrinka skonio jutimas [8, 9, 10].

Pažeidimo laipsniai

Atsižvelgiant į klinikinę išraišką, veidinio nervo paralyžių galima suskirstyti pagal pažeidimo laipsnį. Iki šiol veidinio nervo funkcijos vertinimui naudojama 1985 metais sukurta House-Brackmann skalė [9, 10]. Skiriami 6 veidinio nervo pažeidimo laipsniai (1 lentelė).

 

Diagnostika

Vienpusio veidinio nervo paralyžiaus atveju visų pirma reikėtų nustatyti, ar veido paralyžius periferinis? Centrinės kilmės paralyžiaus atveju pacientas galės suraukti kaktą, nes viršutiniai mimikos raumenys gauna abipusę inervaciją iš motorinio veidinio nervo branduolio. Esant periferinės kilmės pažeidimui, kaktos raumenys būna paralyžiuoti [8].

Kitas klausimas: ar veido paralyžius idiopatinis? Nustačius periferinį veidinio nervo pažeidimą, pirmiausia reikėtų atmesti kitas galimas priežastis [5, 6]:

  • vidurinės ausies uždegimą;
  • autoimunines (Guillan-Barre sindromas, išsėtinė sklerozė, sarkoidozė ir kt.);
  • įgimtas (Mobius sindromas);
  • endokrinines (cukrinis diabetas);
  • infekcines (encefalitas, meningitas, ŽIV, Laimo boreliozė, Ramsay-Hunt sindromas);
  • neoplazines (veidinio nervo auglys, odos vėžys, pažandinės seilių liaukos augliai);
  • traumines.

Plačiau skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijose“ Nr. 1, 2015

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.